Gundymas ir mirtis: S. Kierkegaard‘o motyvai postmoderniajame diskurse

kier

Kierkegaard‘o žmogaus antropologinė formulė: žmogus – tai aukojantis gyvūnas.

Kierkegaard‘o veikalo „Aba-arba“ I-ojo tomo herojus – Suvedžiotojas-estetas.

Veikalo „Aba-arba“ II-ojo tomo herojus – etikas, teisėjas Viljamas.

Veikalo „Baimė ir drebėjimas“ – herojus Abraomas.

Prisiminkime tris sąmonės ir savimonės stadijas, apie kurias kalbėjo Kierkegaard‘as: pirmoji – estetinė, antroji – etinė, ir trečioji, aukščiausioji – religinė.

J. Baranova kelia klausimą: ar šie veikėjai gali susitikti? Ir, jei gali, kur įvyktų jų susitikimas? Ar įmanoma įsivaizduoti Suvedžiotoją ir Abraomą kartu lipančius į kalną? Regis tarp jų didžiausia praraja. O visgi?

Kaip nebūti tik poetu, klausia Kierkegaard‘as. Dalelytė tik rodo stoką. Tačiau skatina tobulėjimą, galimybę pranokti patį save.

Suvedžiotojas irgi poetas: jis kuria meilės istoriją, jis vertina tik akimirkos nepakartojamumą. Juk tik vieną katą galima suvedžioti merginą. Jis spontaniškas, išradingas daugiažodžiautojas.

O Abraomas – Tikėjomo riteris, tylaus paradokso sargas.

Etikas – bando įveikti subjektyvumą ir tikrina savo elgesį visuotinumo požiūriu.

Pirmas aspektas, kuriuo Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris labiau panašūs nei skirtingi – jie išvengia visuotinybės ir tuo pačiu – pasikartojimo nuobodumo, ir tai atsiskleidžia lyginant juos su etiku. Estetikas niekina teisėjo gyvenimą, jis jam monotoniškas ir nuobodus. O Tikėjimo riteris žino, kad didinga yra priklausyti visuotinybei, tačiau jis renkasi vienatvę. Todėl Kierkegaard‘as vadina jį bepročiu, kurio niekas nesupranta. Bet žmonių supratimo Tikėjimo riteris ir neieško.

Antras aspektas, kuriuo Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris panašūs – jie abu gyvena paslaptimi ir paslaptyje. Kierkegaard‘as rašo: „Būtina išlikti paslaptimi ne tik kitiems, bet ir pačiam sau.“

Gundo visada paslaptis, kas neturi prasmės, Kierkegaard‘ui pritaria Baudrillard‘as.

Suvedžiojimas – mįslės įminimas, pats savaime neturi prasmės. Jauna mergaitė – mįslė. Kad ją suvedžiotų, Suvedžiotojas pats turi tapti jai mįsle. Gundymas visada sudarytas iš regimybių. Baudrillard‘as sako: būti sugundytam yra geriausias gundymo būdas. Gundytojas kuria scenarijų. Suvedžiojimas lygiavertis žudymui.

Tai kur susitinka Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris, jei jie nesusitinka ant kalno?

Prisiminkime Foucault, kuris klausia, kur gali susitikti Borgeso gyvūnai iš jo sukurtos kiniškos enciklopedijos skaičiuotės. Atsako – tik kalboje. Taip ir Suvedžiotojas su Tikėjimo riteriu gali susitikti tik postmoderniajame diskurse.

Emmanuelis Levinas mano, kad Kierkegaard‘as klydo taptindamas etiką su visuotinumu. Etika kaip sąžinės atsakomybė kitam, anot jo, individą padaro asmenybe, nepakartojamu ir unikaliu. Levinas nemano, kad Abraomas paklusdamas Dievo balsui, pakyla virš etikos – į tikėjimo lygmenį.

Derrida šioje vietoje skiria du etikos lygmenis: atsakomybę apskritai ir absoliučią atsakomybę. Įprastai, atakomybė suprantama kaip tai, kas yra vieša, kas nėra paslaptis, kaip atsiskaitymas kitiems už savo žodžius ir veiksmus, kaip pasiteisinimas kitiems. Todėl tampi jau ne vienišu, ir tuo pačiu ne absoliučiai atsakingu. Kalba pasidalini atsakomybe su kitu. Etika gundo tuo, kad suteikia galimybę pasislėpti už sąvokos, išsipasakoti, būti apraudotam, gedinčiam. Tikėjimo riteris tyli, nepasiduoda gundymui. Taip dovanodamas Dievui Izaoko mirtį, Abraomas aukoja Dievui save. Aukojame tai ką mylime, ne tai, ko nekenčiam. O kai nekenčiame patys savęs, tai auka tampa savosios mirties dovana. Derrida sako – paslaptis yra tai, kas kalboje šalinasi žodžių; tai kas neatsako. Kaip paaiškinti tai, kas negali būti paaiškinta? Kaip pateisinti tai, kas negali būti pateisinama? Pvz.: maitini namie vieną katę, ramiai palikdamas visas pasaulio kates mirti iš bado. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie žmogų.

Pasak Baudrillard‘o, Suvedžiotojas, kaip ir Tikėjimo riteris, yra aukotojas. Tik aukoja kitus dalykus. Mergina jam yra pagunda. Todėl jam ją reikia suvilioti ir pražudyti, sunaikinti jos pavojingą galią. Aukojimas visada yra galios aukojimas. Pats Suvedžiotojas šios galios neturi. Merginai šiame žaidime nėra jokio išsigelbėjimo. Suvedžiotojas – tik vykdytojas. Suvedžiojimas nuasmenina, prilygsta mirčiai.

 

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code