Pamėklė ir vaizdinys

Svarbiausiu, pagrindiniu filosofijos klausimu įprasta (ar buvo įprasta) vadinti klausimą apie būtį. Tikrosios būties, arba to, kas iš tikrųjų yra, ieškojo Platonas, rūpestingai stengdamasis atskirti ją nuo to, kas tėra tiktai regimybė, iliuzija, tariama būtis. Naujaisiais laikais būties problematiką pakeitė duoties problematika, tačiau įdėmiau įsižiūrėjus modernioji filosofija pasirodo esanti veikiau tiktai kitas to paties – tikrumo – klausimo pagrindu besiskleidžiantis mąstymo pavidalas. Dabar klausiama apie tikrąją duotį, apie tai, kas patirtyje tikra, o ne iliuziška. Taip kelia klausimą Descarte‘as ir Kantas.
Bet štai mūsų dienomis iškyla klausimas, kuris Vakarų klasikiniame ir moderniajame mąstyme neabejotinai vyraujančiai metafizinio mąstymo tradicijai, kartais talpinamai Platono filosofijos paraštėje kaip jos komentaras, skambėtų keistokai. Tai klausimas apie netikrąją būtį ir duotį, apie būtį ir duotį to, kas nėra tikra, klausimas apie tai, kaip yra ir yra duota tai, kas netikra, dargi esmiškai, „tikrai“ ir „visai“ netikra. Pirmasis apie tai radikaliai paklausė friedrichas Nietzsche, visas tikrosios būties ir tikrosios duoties paieškas apibūdindamas kaip „vienos klaidos istoriją“. Baigiamąjį šios istorijos epizodą, kai „ilgiausiai egzistavusi klaida“ pagaliau aptinkama ir pašalinama, Nietzsche aptaria taip: „Mes pašalinome tikrąjį pasaulį: koks pasaulis mums liko? Galbūt regimasis?.. Bet ne! Kartu su tikruoju pasauliu mes pašalinome ir regimąjį!” dabar taip kaip Nietzsche įvairiose teminėse plotmėse ir akiračiuose mąsto labai daug kas, galbūt daugelis. Klausimas apie netikrylės būtį ir duotį – tai savitas ir esminis dabarties iškeltas klausimas, o atsakymai į jį labai dažnai būna panašūs į Nietzsche‘s aforistines ištaras apie tai, kas nėra nei tikrybė, nei vien tiktai regimybė, į vienokias ar kitokias jos išsklaidas.
Vienas iš tokių populiarių dabarties klausimų yra simuliakro klausimas. Nagrinėjant simuliakro, įvairių simuliakrų tematiką, mėginama apmąstyti dabartį kaip ypatingą laikmetį – kaip postmodernybę. Kita vertus, simuliakro tema esmiškai siejasi su tradicine filosofine problematika ir daugeliu atveju verčia persvarstyti ją iš naujo. Atkreipdami dėmesį į dabarčiai būdingą patirtį, kartu pateikiame naujus klausimus praeičiai ir gauname iš jos naujus atsakymus, naujai nušviečiančius Vakarų tradicijoje nuolatos keltas ir spręstas būties, duoties, tikrovės, tiesos, taip pat visų jų priešybių problemas.
Kas gi tas simuliakras? Verčiant paraidžiui iš lotyniškojo originalo, tai būtų „panašybė“. Panašybė yra tai, kas netapatu, o vis dėlto ypatingu būdu artima tam, į ką panaši (antraip ji būtų nepanašybė). Tačiau bėda ta, kad lietuviškas žodis „panašybė“ nieko neprimena ir nenurodo nieko apibrėžto. Negali teigti, kad tokio žodžio nėra, kad jis nesuprantamas (ypač jei kas paaiškinta), bet jis nesisieja su niekuo konkrečiu, jame neataidi vartosena. Ieškodami turiningesnio simuliakro atitikmens, Lietuvių kalbos žodyne radau du, matyt, labai artimus giminaičius – pamėklę ir pamėną. Žodynas sako, kad esama ne visuomet aiškaus statuso, bet tikrai nežmogiškos kilmės buvinių, vadinamų pamėklėmis. Esama ir žmonių, kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių taip vadina, pavyzdžiui, dėl to, kad jie labai ploni (sakoma, kad „[s]ukūdęs žmogus vadinas pamėkle“), nuogi arba tam tikru būdu apsirengę. Pamėklė taip pat yra „akių dūmimas, apgaulingas, pramanytas dalykas“. Pavyzdys: „anas dav pamėklę, o tu vieryji“. Davė, kaip lengvai numanome, pasitelkęs kalbą: šiuo atveju pamėklė yra kalbos – frikcinės ir apgaulingos žodinės duoties, sukeliančios gavėjo tikėjimą jos tikrumu, atitikimu tikrovei – dalykas. Yra ir žmogaus darbo, sakytume, artefaktinių pamėklių. Tokia yra „žmogaus pavidalo iškamša“. Pavyzdžiui, etnografinis liudijimas: „iš ilginių šiaudų padaro apgaulės piršlį, pamėklę“. Labai panašus ir pamėnas – gal kiek dažniau oro, atmosferos srities ir kiek aiškiau nežmogiškos kilmės dalykas. Be kita ko, visai panaši ir šmėkla. Dabartinėje kalboje tai daugiausia „vaiduoklis“, „dvasia“, bet senesnėje leksikoje ji artimesnė pamėklei ir pamėnui; rankų darbo baidyklė šernams irgi vadinta šmėkla. Taigi žmogiškos ir nežmogiškos kilmės, antropologinės ir kosmologinės srities simuliakrų lietuvių kalba bent kiek griežčiau neskiria, jie premoderniai sumišę tarpusavyje. Svarbiausias visų jų bruožas, sakytume, nusakantis būtinį statusą, yra melagingas, netikras panašumas, imitacinis pobūdis.
Už šių konkrečių ir ganėtinai padrikų pamėklės, pamėno ir šmėklos bruožų slypi Lietuvių kalbos žodyno rašytojų neįžvelgta ir neišryškinta daug bendresnė šakninė prasmė. Veiksmažodis „mėklinti“, su kuriuo pamėklė, pamėnas ir šmėkla tiesiogiai susiję, nurodo ganėtinai įvairius sąmonės veiksmus, susijusius su skirtingomis sprendimo galiomis ir veiksmais. Pats bendriausias, pamatinis toks veiksmas būtų, kaip aišku iš Ernesto Fraenkelio Lietuvių kalbos etimologinio žodyno, „vaizduotis“, „suvokti“, „manyti“ vokiečių denken, meinen ir sich vorstellen prasmėmis. Tad pati bendriausia ir grindžianti pamėklės bei jos giminaičių prasmė būtų Vorstellung, vaizdinys – vienas iš pačių svarbiausių moderniosios filosofijos, ir ne tiktai jos, žodžių, reiškiančių kuo plačiausiai suprantamą sąmonės turinio elementą iki bet kokio skirstymo į objektyvius ar subjektyvius, juslinius ar protinius, atminties ar vaizduotės, empirinius ar apriorinius, predikacinis ar ikipredikacinius ir taip toliau. Visos gamtos vyksmų ir darinių, žmogaus veiksmų ir veikalų duotys ir pagavos, visos minėtos ir neminėtos su tuo susijusios perskyros (tarp jų ir tikrybės – regimybės perskyra) pasirodo mėklinimo fone ar kaip jo atmainos.
Vadinamojoje transcendentalinėje estetikoje, arba juslinio suvokimo analizėje, Kantas vadina vaizdinius „mūsų sielos vidiniais apibrėžtumais vieno ar kito laiko santykio atžvilgiu“, taigi laiko juos savotišku bet kokio suvokimo ir patirties substratu. Tačiau ir to negana – jis pripažįsta esant taip pat intelekto ir, svarbiausia, proto vaizdinius, kitaip sakant, vaizdinius, tarpstančius už teorinės patirties. Šie vaizdiniai grindžia malonumo (mėgavimosi), privalumo (etikos), skonio (estetikos) ir didingumo sritis. Tiesa, bendros, visoms jo filosofijos dalims tinkamos vaizdinio apibrėžties Kantas nepateikia, bet iš vartosenos jo veikaluose matyti, kad tai universali foninė jo, kaip ir visos modernybės, o turbūt ir senovės, sąvoka, visuotinis ir būtinas foninis patirties elementas. Bendros vaizdinio apibrėžties nėra neatsitiktinai: tai dauginga vienybė, kiekvienos iš išvardytų sričių vaizdinys turi šiek tiek kitą prasmę. Ir elementas jis yra ne nedalaus atomo, o stichijos prasme. Pagaliau toks vaizdinys aptinkamas ne temiškai, tiesiogine įžvalga, o foniškai, akies krašteliu.
Vaizdinį atitinka tokia pati foninė, pamatinė ir kuo plačiausia, todėl neapibrėžiama vidujybės instancija – Einbildungskraft, „vaidentuvė“, arba vaizduotės galia, sąmonės gebėjimas turėti vaizdinius. Kanto aptartos sąmonės galios, arba vidujybės instancijos, yra tolimiausios prielaidos, panašios į senosios filosofijos ontologines prielaidas. Beje, tai reiškia, kad jomis negalima remtis kaip savaime suprantamomis, nekvestionuojant, neužklausiant taip pat, kaip Leibnizas klausė apie būtį: „Kodėl apskritai yra kažkas, o ne niekas?“ Taigi galima klausti: „Kodėl apskritai turime vaizdinius?“
Nors mėklinimas turi pamatinę ir kone visuotinę (tiesa, daugingai vieningą) prasmę, tai anaiptol nereiškia, jog atpuola pamėklės kaip melagingo, netikro ir klaidinančio vaizdinio prasmė, nuo kurios pradėjome. Veikiau priešingai – turime reikalą su prieštaringa prasme, su įtampa tarp dviejų prasmės laukų, o kartu – su neabejotina jų sąsaja: visuomet galime, o kartais tiesiog būtinai turime klausti, ar tai, ką mėkliname, nėra pamėklė. Kitaip sakant, visuomet suponuojamas, net jei specialiai ir nekeliamas klausimas, ar vaizdinį atitinka tikrovė (kad ir kaip ją suprastume ir kuo laikytume) arba stebinys, ar tai tėra „tik vaizdinys“. Pamėklė, ir būtų „tik vaizdinys“, gryna vaizduotės galios išraiška.

[Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006. P.173-176]