Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (I dalis)

filmas

Kadras iš filmo „Generation «П»“ (2011)

Iš pradžių tos mintys buvo skirtos Kubos ginkluotųjų pajėgų žurnalui «Oliva Verde». Bet kvaila būtų paisyti mažų tokios rūšies smulkmenų dabar, kai mes gerai žinome, kad visas egzistencijos planas, kur leidžiami žurnalai ir veikia ginkluotosios pajėgos, yra paprasta įsisąmoninimo momentų, kuriuos sieja tik tai, kad kiekvieną naują momentą gyvuoja ankstesniųjų supratimas, seka. Nors nuo amžių pradžios, kurios nėra, šita seka nepertraukiama, sąmonė niekada savęs neįsisąmonina. Todėl žmogaus padėtis gyvenime apgailėtina.

Bet didysis kovotojas už žmonijos išlaisvinimą Sidhartha Gautama daugelyje savo darbų pabrėžė, kad svarbiausia apgailėtinos žmogaus padėties gyvenime priežastis yra visų pirma pats žmogaus egzistavimo ir apgailėtinos padėties vaizdinys, tai yra dualizmas, verčiantis padalyti į objektą ir subjektą tai, ko iš tikrųjų niekada nebuvo ir nebus.

Sidhartha Gautama sugebėjo tą paprastą mintį įteigti daugeliui, nes jo laikais žmonių jausmai buvo paprasti ir stiprūs, o jų vidinis pasaulis – aiškus ir nesudrumstas. Vienas išgirstas žodis galėjo visiškai pakeisti visą žmogaus gyvenimą ir akimirksniu perkelti jį į kitą krantą, į niekuo nesuvaržytą laisvę. Bet nuo tų laikų praslinko daug amžių. Dabar Budos žodžiai prieinami visiems, o išsigelbėti nedaugelis. Tai, be jokios abejonės, siejasi su nauja kultūrine situacija, kurią senieji visų religijų tekstai vadino ateinančiu «Tamsos amžiumi».

Bendražygiai!

Tas tamsos amžius jau atėjo. Ir jis pirmiausia susietas su vaidmeniu, kurį žmogaus gyvenime pradėjo vaidinti vadinamieji vizualiniai psichiniai generatoriai arba antrinė tikrovė.

Sakydamas, jog dualizmą sukėlė sąlyginiai į subjektą ir objektus dalijamas pasaulis, Buda turėjo galvoje subjektyvų ir objektyvų pirmosios rūšies padalijimą. Svarbiausias tamsos amžiaus skiriamasis bruožas – kad lemtingą įtaką žmogaus gyvenimui turi subjektyvus ir objektyvus antrosios rūšies padalijimas, kurio Budos laikais paprasčiausiai nebuvo.

Siekdami paaiškinti, ką turime galvoje sakydami «pirmosios rūšies objektas» ir «antrosios rūšies objektas», pateiksime paprastą pavyzdįtelevizorių. Kai televizorius išjungtas, jis yra pirmosios rūšies objektas. Tai tiesiog dėžė su stikliniu šonu, į kurią galim žiūrėti, galim nežiūrėti. Kai žmogus meta žvilgsnį į tamsų ekraną, jo akis valdo tik vidiniai nervų impulsai arba jo sąmonėje vykstantis psichinis procesas. Pavyzdžiui, žmogus gali pastebėti, kad ekranas nutupėtas musių. Arba nuspręsti, kad būtų neblogai nusipirkti dukart didesnį televizorių. Arba pagalvoti, kad gerai būtų jį perstatyti į kitą kampą. Neveikiantis televizorius niekuo nesiskiria nuo daiktų, kuriais žmonės disponavo Budos laikais, kaip kad akmuo, rasos lašas ant lapo ar strėlė su dvišakiu antgaliu – žodžiu, visa tai, ką Buda pateikdavo savo pašnekesiuose kaip pavyzdžius.

Bet įjungtas televizorius iš pirmosios rūšies objekto pavirsta antrosios rūšies objektu. Jis tampa visiškai kitos kilmės fenomenu. Ir nors žiūrintis į ekraną nepastebi įprastos metamorfozės, ji didžiulė. Žiūrovui televizorius išnyksta kaip materialus objektas, turintis svorį, apimtį ir kitas fizines savybes. Žiūrovas pasijunta esąs visai kitoje erdvėje, ir šis jausmas gerai pažįstamas visiems susirinkusiems.

Bendražygiai!

Klausimas tik tas, kas būtent dalyvauja. Ar galima sakyti, kad pats žiūrovas? Pakartosime klausimą, kadangi jis labai svarbus: ar dera sakyti, kad televizorių žiūri tas žmogus, kuris jį žiūri?

Mes tvirtiname, kad ne. Ir štai kodėl. Kai žmogus žiūrėjo į išjungtą televizorių, jo akių judesiai ir dėmesys buvo valdomi jo paties valios impulsais, tegul net ir chaotiškai. Tamsus ekranas neturėjo jiems jokios įtakos arba turėjo tik kaip fonas.

Įjungtas televizorius praktiškai niekada nepateikia statiško, viena kamera filmuojamo vaizdo, todėl jis negali būti fonu. Kaip tik atvirkščiai: tas vaizdas intensyviai keičiasi. Kas kelios sekundės keičiasi kadruotė arba rodomi kiti daiktai, arba perjungiamos kameros – vaizdas nepaliaujamai operatorių ir už jų stovinčio režisieriaus modifikuojamas. Toks vaizdo keitimas vadinamas technomodifikacija.

Dabar mes prašome sutelkti visą dėmesį, kadangi šitą teiginį nelengva suprasti, nors jo esmė visai paprasta. Be to, gali kilti jausmas, kad kalbama apie ką nors nereikšminga. Atsakingai pareiškiame, kad kalbama apie patį reikšmingiausią antrojo tūkstantmečio pabaigos psichikos fenomeną.

Vaizdo keitimą ekrane įvairiomis technomodifikacijomis galima lyginti su sąlyginiu psichiniu procesu, priverčiančiu stebėtoją perkelti dėmesį nuo vieno įvykio prie kito ir iš viso vyksmo išskirti įdomiausius epizodus, tai yra valdyti savo dėmesį taip, kaip tai už jį daro filmavimo grupė. Atsiranda to psichinio proceso virtualus subjektas, kuris televizijos laidos metu egzistuoja vietoj žmogaus, įsigavęs į jo sąmonę, kaip kad ranka įsimauna į guminę pirštinę.

Tai panašu į dvasios apsėdimą; skirtumas tik tas, kad toji dvasia neegzistuoja, o yra tik apsėdimo simptomai. Toji dvasia sąlyginė, bet tuo metu, kai televizijos žiūrovas patiki filmavimo grupei laisvai perkėlinėti jo dėmesį nuo objekto prie objekto, jis tarsi tampa ta dvasia, o dvasia, kurios iš tikrųjų nėra, apsėda jį ir milijonus kitų žiūrovų.

Šį vyksmą galima pavadinti kolektyvinės nebūties eksperimentu, kadangi virtualus subjektas, pakeitęs nuosavą žiūrovo sąmonę, absoliučiai neegzistuja – jis tėra efektas, atsiradęs montuotojų, operatorių ir režisieriaus kolektyvinėmis pastangomis. Antra vertus, žmogui, žiūrinčiam televizorių, nieko realesnio už tą virtualų subjektą nėra.

[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.81-83]

Share Button

You may also like...

3 Responses

  1. Labai stipriai pritariu 🙂 Geras straipsnis 🙂

  2. Jaunius parašė:

    O dabar laikai pasikeitė, visi ne prie televizorių, o prie kompiuterių sulindę ir sulinkę 🙂 Tik įdomu, kur didesnė blogybė, nes kai įsijungi TV, atrodo, kad bunki ne valandom, o minutėm…

  3. Gabis parašė:

    Be galo įdomu buvo paskaityti. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad buitine technika gali būti filosofijos analizės vienetu. Bet kai geriau pagalvoji, kodėl gi ne. Juk viskas yra filosofija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code