Tipą galima tam tikra prasme laikyti individo priešybe, o kartu – jo koreliuotu: tai būdingas tam tikros bendrybės, bendrijos, grupės atstovas. Šitai raišku dabartinių paauglių šio žodžio vartosenoje: „tipo“ reiškia netikslią, neindividualizuojančią identifikaciją, yra „maždaug“ sinonimas. Pati tokia bendrybė taip pat laikoma tipu. Šia prasme tipai yra analitinių procedūrų įrankiai ir kartu jų taikymo padariniai: jie reikalingi ir atsiranda apibendrinant, palyginant, tipizuojant ir tipologizuojant (nes kur tipai, ten ir tipologijos), metodiškai ar kirviškai atsisakant atsižvelgti į individualias skirtybes.

[Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006. P. 15]

Share Button
Share