Individas
Individas pirmiausia reiškia individuum, „nedalybę“. Tai ne kas kita, kaip graikų atomon vertinys. Kalbant apie kokį nors buvinį (anaiptol ne tiktai apie protingą ir ne tiktai apie gyvą buvinį) kaip apie individą, turima omenyje, kad jo negalima suskaidyti į dalis. Graikams tasai „negalima“ reiškė tiesiog „neįmanoma“: atomus jie apibūdino būtent kaip neskaidžias ir šia prasme paprastas, elementarias pirminės medžiagos daleles. Naujaisiais ir ypač mūsų laikais tokios paprastos dalelės nebepripažįstamos, tad „negalima“ dabar reiškia veikiau tam tikrą imperatyvą ar sąlyga: „negalima suskaidyti nesunaikinant, nepažeidžiant, neprarandant“. Šiandien individas – ne savaiminė, o veikiau respektuotina buvinio vienybė.
Be to, individas yra paskiras, savistovus buvinys, ir atskiras, – jis kuo nors skiriasi nuo bet kurio kito. Leibnizas, apibūdindamas individualumą, pateikė garsųjį pavyzdį, kad nėra dviejų vienodų medžio lapų. Kartu, ne mažiau garsiu jo pasakymu, individuum est ineffabile, „individas neišreiškiamas, nepasakomas“. Tiesa, racionali, loginė individo apibrėžtis apskritai esanti galima, tačiau ji be galo sudėtinga. „[G]alime sakyti, kad individualios substancijos ar pilnutinio buvinio [estre complet] prigimtį sudaro turėjimas tokios pilnos sąvokos, kad jos pakaktų suprasti ir išvesti visus predikatus to subjekto, kuriam ši sąvoka priskiriama.“ Atomų graikiška prasme nėra, tikrovė dali be galo, tad kiekvienoje dalelėje slypi begalybė. Individui išsamiai aprašyti reikėtų begalinio apibrėžimo ir begalinio proto.
Taikant šią dvilypę – antikinę ir modernią kartu – individo sąvoką mums rūpimiems dalykams iškart pasakytina, kad kultūros dariniai ir pačios kultūros yra individai.
[Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006. P.14,15]
Naujausi komentarai