5 faktai apie naujus komunikacijos tipus ir šiuolaikinio žmogaus savojo „Aš“ konstrukcijas.

„Socialinės medijos“ samprata yra gana nauja mokslo sąvoka, nors visuomenė greitai į ją įnyko. Paprasti jos vartotojai kalba apie savo dalyvavimą socialinėje medijoje paprastai ir lengvai. Nepaisant to, mokslininkai į šį fenomeną atkreipė dėmesį visai neseniai. Kitaip tariant, eiliniai socialinės medijos vartotojai pirmiau nei jos tyrėjai pradėjo save suvokti šioje erdvėje, apsigyveno joje, pradėjo aktyviai ja naudotis, užtikrintai joje gyventi. O mokslininkai susidūrė su keblumais. Kokie tie keblumai?

  1. Šiandienos socialiniai ir humanitariniai mokslai turi konservatyvią, įprastą tendenciją naudotis sąvokomis, kurios seniai apibrėžtos. Įprastų bazinių sąvokų nusidėvėjimas susilpnina bandymus apmąstyti naująją sritį. Visą laiką kartojamas atsigręžimas atgal į įprastus instrumentus ir į įprastą mokslinę leksiką. Būtent toks reiškinys susilpnina analizės spartą socialinės medijos studijose.
  1. Socialinė medija paprastai suprantama kaip platus įvairių formų ir būdų komunikacijos laukas. Šios komunikacijos sukasi įvairiose platformose. Kai tik mokslininkai atkreipė daugiau dėmesio į šią sritį, liko nustebę tuo, kiek ši vieta atrodo skirtingai, palyginti su tuo, ką jie įprastai vadino „visuomene“ arba „viešąja erdve“. Čia tie, kuriuos jie priprato tyrinėti, elgiasi kitaip, jaučiasi kitaip, kalba kitaip. Šios komunikacijos priemonės labai sunkiai pasiduoda tyrinėjimui įprastomis mokslinėmis priemonėmis.

Ši problema humanitariniuose moksluose iškilo 2000 metų pradžioje. Šiuolaikiniai mokslininkai bandė naudotis kitokiu socialiniu požiūriu. Didelį pasitikėjimą šiame tyrime jiems suteikė įrankiai, naudojami medijų studijų lauke (media studies),  o taip pat socialinėse ir kultūrinėse studijose (cultural studies).

Šiandien mes turime didžiulį mokslininkų susidomėjimą tuo, kas yra vadinama vartotojų tapatybe ir jų saviidentifikacija medijų platformose, kur komunikacija vyksta daug greičiau, nors ir neprivaloma, bet ji tampa labai efektyvi.

  1. Kaip kuriasi vartotojų identifikacijos tyrinėjimo procesas šiose medijos platformose kaip Facebook’as, Twitter’is, MySpace ar YouTub’as? Kaip tai daroma? Kodėl tai svarbu? Kaip toli yra pažengę mokslininkai? Tai veikiau klausimas nei atsakymas.

Pirmiausia, mokslininkus domina tas faktas, kad vartotojai yra laisvi šiose erdvėse. Nors jie ir suvaržyti medijų platformų formatais. Tai reiškia, kad Facebook’o formatas atrodo tam tikru būdu, o YouTube formatas atrodo kitaip. Kur vartotojas yra laisvesnis? Kur jis jaučiasi labiau pasitikinčiu? Kas šito nereflektuoja, jaučiasi laisvu ir vienu, ir kitu atveju.

Mokslininkai pastebėjo, kad saviindentifikacijos procesai Facebook‘e ar YouTube‘e turi bendrų bruožų ir skirtumų. Susitikimai šiose vietose turi vieną aiškų siekį – patenkinti paprastų vartotojų norus, t. y. suteikti jiems galimybę parodyti save ir savo savastį: „Tai aš. Tai sakau aš. Išgirsk mane. Pabandykite mane suprasti ir pamatyti, koks/kokia aš esu nuostabus/nuostabi, kaip aš bendrauju, kaip save įsivaizduoju, kaip aš judu į priekį“.

Tyrinėjant savęs įsivaizdavimo reiškinį paprastų vartotojų, mokslininkai pastebėjo, kad kiekviena patirtis tokio įsivaizdavimo – tai demonstravimas ir konstravimas ne tik savo profilio, pavyzdžiui, YouTube ar Facebook‘e – tai savo tapatybės formavimas. Tiksliau kalbant, nuolatinis atviras savęs identifikavimo procesas per naratyvą. Pasakojama apie kitus, apie savo patirtį, apie savo įspūdžius, apie savo jausmus, apie savo nesėkmes, apie tai, ką ir kaip gali padaryti, kad taptum geresniu, su kuo draugauti ar draugauti prieš kažką. Tai skirtingos istorijos, kuriose dalyvauja kiti vartotojai, nes pasakojimai apie save ir apie kitus vyksta atvirose medijų mobiliose platformose.

  1. Kuo įdomus, pavyzdžiui, Facebook‘as šiuolaikiniams mokslininkams? Tai vieta, kur susitinka, kaip daugelis pastebi, „viduriniosios“ klasės atstovai. Todėl didžiulis tyrimo dėmesys skiriamas vertybių, elgesio, kalbos praktikoms tų, kurie naudojasi Facebook‘u. Kokios jų vertybės? Kaip jos atrodo?

Tyrėjas, kaip taisyklė, pastebi kelias pagrindines idėjas. Viena iš jų – tai „mano“ mobilumo kaip vartotojo idėja, kaip „viduriniosios“ klasės atstovo.

„Mano“ kūrybiškumo, „mano“ sėkmės idėja. Ir net „mano“ asmeninės kančios ar nesėkmės negali pakeisti to fakto, kad gyvenime „aš“ vis dar lieku labai sėkmingas/sėkminga. „Aš“ – savo draugų rate. „Aš“ atstovauja viską, kas yra savaime suprantama, natūralu, ir apima viską geriausio. „Aš“ – kritiškas/kritiška valdžios institucijoms. Šiam „aš“ įpareigoja „mano“ pozicija. „Aš“ atstovauju aukštą kultūrą, nors reikalinga galimybė ir būtinybė masinės kultūros egzistavimo.

Šios ir kitos vertybės, pozicijos, išsakomos „viduriniosios“ klasės atstovų, veda į tai, kad mokslininkams atsiranda iš esmės nauja tapatybės kūrimo proceso tyrimo galimybė.

  1. Kai kurie didieji XX – XXI a. Europos intelektualai pastebi, kad savęs identifikavimo procesas apima bent tris labai svarbius komponentus. Tai gyvenimo išgyvenimų, ekspresijos ir refleksijos patirtis. Šie raktiniai žodžiai yra labai tinkami tam, kad šiuolaikiniai mokslininkai prisimintų juos, kai studijuoja naratyvines tapatybes medijų platformose.

Kai konkretus eilinis vartotojas kuria savo profilį, jis vienu metu rūpinasi savo tapatybės forma ir skatina save per savo profilio tobulinimą. Skatindamas save bendravimui, vartotojas įjungia visus šiuos elementus tokiu būdu, kad jo istorija tampa atvira, aktyvia, įdomia net tuo atveju, jei vartotojas produkuoja banalumą. Šia prasme, bet kuris vartotojas kaip naratorius – pasakotojas apie save yra labai įdomus ir naudingas.

Ši aplinkybė suteikia didžiules galimybes mokslininkams. Leidžia suprasti, kad paprastas vartotojas su savo savarankiškais, nepriklausomais išgyvenimais, su savo individualiais jausmais, su savo refleksijos ir savirefleksijos patirtimi ir sudaro tą nuostabią daugumą, kurią mums dar teks tyrinėti.

Rusų istorijos profesorė Galina Zvereva

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/video/20388

 

Share Button
Share