Filosofija, Teurgija ir Dievai

mirus

John F. Finamore

Iowos universitetas

Esminiai žodžiai: filosofija, teurgija, vėlyvoji antika, Jamblichas, Egipto mąstymo tradicija

Senovės Egipto raštininkas Ani knygos Book of Going by Day pradžioje rašo, kad tikisi, jog jo siela, gyvenusi dorybingą gyvenimą ir sekusi keliu, kurį nurodė dievai, įgijo jų palankumą kitam būsimam gyvenimui: „Ar gali suteikti galią danguje, stiprybę žemėje, užtarimą Dievų sferoje, kelionę pasroviui į Busirį, kaip gyvai sielai ir kelionę prieš srovę į Abydosą, kaip garniui (heron): netrukdomą judėjimą pirmyn ir atgal per visus Duato vartus.“

Šis antikinis tekstas, parašytas ir nuostabiai iliustruotas antrajame tūkstmentyje prieš Kristaus gimimą, nurodo į ankstyvojo religinio elito lūkesčius ir siekius: ypatingos vietos kitame pasaulyje, o panorėjus sugrįžti atgal į gyvųjų pasaulį. Taip pat jis nurodo į dievų reikšmę šiame procese ir – kas dar svarbiau – į ryšį tarp tikinčiojo ir dievų. Kituose fragmentuose akivaizdu, kad Ani pats tampa dievu, o būtent Ozyriu, kai susijungia su dievu požeminiame pasaulyje. Kelias į tapimą Ozyriu nėra lengvas ir Ani žemėje turi įgauti daug žinių, kad požeminiame pasaulyje galėtų saugiai keliauti ir galiausiai sėkmingai pereiti širdies svėrimo ceremoniją dievų akivaizdoje. Visą procesą apibrėžia Ani išmintis, kurią jam suteikė dievai. Pats procesas apima kartu ir dievus, ir žmones.

Greičiausiai, senovės graikai nuo V a. pr. m. e. neturėjo priėjimo prie The Book of Going Forty by Day knygos, kuri taip pat vadinama „Egipto mirusiųjų knyga.“ Ji buvo palaidota kartu su jos kūrėjais. Net jei graikai ir turėtų tokį priėjimą, jie negalėtų iššifruoti hieroglifų, nors yra faktų, kad šiuose egiptietiškuose tekstuose išdėstytos idėjos buvo jiems pasiekiamos. Aprašomos keistos istorijos, kurias Herodotas (484-425 m. pr. m. e.) papasakojo „Istorijos“ II knygos dalyje, rodo, kad Egiptas buvo pavergęs graikų vaizduotę, ir ne tuo metu buvo paplitę kūriniai apie šią antikinę tautą ir jos religinius įsitikinimus. Po Aleksandro Didžiojo mirties (323 m. pr. m. e.), jo karvedys Ptolemėjęs kontroliavo Egiptą, o jo šeima valdė šalį iki Romos užkariavimo po Kleopatros mirties 30 m. pr. m. erą. Akivaizdu, kad tuo metu buvo parašyta dar daugiau darbų apie šią šalį ir jos papročius. Dauguma jų nagrinėjo religinius įsitikinimus. Tuo metu Egiptas buvo laikomas išminties ir magijos šalimi.

Nuo Ani knygos iki Jamblicho filosofijos galime aptikti nuoseklią literatūros ir tradicijos raidą. Antrame šios knygos skyriuje Uždavinys aptaria teurgijos reikšmę ir svarbą Jamblicho filosofijoje. Jis teisingai pastebi, kad žodis theourgia yra vienas iš daugelio, kuriuos Jamblichas, kaip ir jo bendraminčiai platonistai vartoja nurodydami kaip ryšį tarp dievų ir mirtingųjų. Taip pat akivaizdu, kad Jamblichas tikėjo, kad jo teurgijos šaknys siekia Egipto tradicijas. Ir tikrai, savo svarbiausią kūrinį jis parašė prisidengęs Egipto žynio pseudonimu.

Jamblichas (245-325 m.) greičiausiai paėmė „teurgijos“ terminą iš Chaldėjaus Orakalų šventų tekstų, kuriuos surinko tėvas ir sūnus Julian Chaldean ir Julian Theurgist II m.e.amžiuje. Uždavinys tvirtina, kad mokiniai daugelį metų šį terminą vartojo klaidingai, bet neseniai (dėka J. M. Dilbon, G. Shaw, E. C. Klarke ir kitų puikių darbų) atsirado tikslesnis šio termino prasmės suvokimas, kuris atvėrė naują teurgijos ir filosofijos sankirtos Jamblicho Neoplatonizme perspektyvą. Įdomu tai, kad požiūris į teurgiją pasidarė panašus į Anio laikų egiptiečių įsitikinimus.

Uždavinio mokslinis darbas atveria daugelį ryšių tarp Jamblicho filosofijos ir senovės egiptiečių išminties, įvade apie tai nesikartosiu. Geriau peržvelgsiu, kaip Jamblichas interpretavo (šiuo metu prarastus) rašytinius šaltinius apie senovės Egiptą ir Chaldėjų Orakalus, kartu sukurdamas Neoplatonizmo kryptį, kuri gyvavo amžius po jo mirties. Taip pat pridėčiau, kad Chaldėjų Orakulų atradėjai – du Julijai buvo iš Apamea (Sirija) (kaip ir Numeninus, Neopitagoriečių amžininkas, kartu su tais, kurie linko į Platonizmą). Tai papildo teurgines apeigas ryšiais su Sirija, kurios negalima ignoruoti. Dilbon tvirtina, kad Jamblichas Apamea mieste buvo įkūręs mokyklą. Save, mokyklą ir filosofiją Jamblichas akivaizdžiai laiko Rytų ir Egipto mokymo sistema.

Svarbus aspektas jo filosofijoje yra siekis susieti Platonizmą su ankstesnėmis tradicijomis – atskleisti pagoniškų mokymų vientisumą. Savo „Misterijose“ jis nuosekliai kritikuoja graikiškų (skeptiškų) filosofinių Porfirijaus įsitikinimų izoliuotumą. Jamblichui Platono filosofija yra daugiau ne graikiški tekstai, jis į juos nežiūri kaip į siaurą filosofinę polemiką, o tvirtina, jog pats Platonas išmanė senovės išmintį ir ja naudojosi, todėl būtina, kad dabartiniai graikų filosofai darytų taip pat, nes kitaip jie rizikuoja klaidingai suprasti Platoną.

Teurgija – tai būdas susieti senovę ir Platoną. Kas yra teurgija ir kaip ji pasitelkia graikų filosofinę tradiciją, kartu su egiptietišku / chaldianietišku / sirišku misticizmu? Kaip savo knygoje tvirtina Uždavinys, visos kultūros ir filosofijos susietos skirtingais būdais. Jis tap pat parodo, kad „teurgijos prasmė dažnai yra suprantama klaidingai. „Teurgija“ pažodžiui reikštų „dievų“ „darbas“ (nes theoi = “dievai”, o ergon = “darbas, aktyvumas, veikla”). Savo kūrinyje „Misterijos“ Jamblichas tvirtina, kad tai nereiškia, jog mes, žmogiškos būtybės, verčiame dievus dirbti mums. Dievai, kaip teigia Platonas (Symposium 202b – 203a) tiesiogiai su žmonėmis nebendrauja. Jie nėra kartu su žmonėmis ir yra aukščiau už žmogų. Žmogus su jais bendrauja per demonus, tarpinius pusdievius, kurie perduoda žmonių maldas dievams ir dievų dovanas žmonėms. Mes, mirtingieji, buvome atskirti nuo dievų, liko tik ryšys su tarpininkais, kuriuos Jamblichas vadina angelais, demonais ir didvyriais. Jie gyvena po mėnuliu ant žemės ir gali pasiekti net aukštai esančius eterinius matomų dievų kūnus (planetas ir žvaigždes). Tai vienas iš tarpininkų, per kuriuos reiškiasi teurginiai ritualai.

Jamblichas neatskiria šios žemiškos srities nuo santykio su dievais. Taip pat „Misterijose‘, o ypač didžiojoje knygoje jis išdėsto savo apšvietimo teoriją (ellampsis). Dievai šviečia savo eteriniais kūnais, ir nors žemėje jie yra atsiskyrę nuo materialaus pasaulio, jie gali apšviesti objektus ar asmenis, taip su jais sąveikaudami.

Atsiranda trečiasis esminis teurginių apeigų elementas: dalyvaujantis asmuo, teurgas [theurgist], iniciatorius, arba šventas objektas / asmuo, kuris turėtų tapti tinkamu dieviškų spindulių gavimui. Mums, žmogiškoms būtybėms, tai reiškia, kad turėtume būti tinkamai apvalyti. Pavyzdžiui, jei teurgas nori panaudoti vaiką apeigų ceremonijoje, jis turi jį paruošti apvalydamas jo eterinį kūną. Apvalymo ritualas padaro vaiką tinkamą priimti dieviškuosius spindulius.

Jei teurgai [theurgists] nori patirti dieviškumą savais kūnais aukštesniame lygyje, jie turi dar labiau pasirengti. Akivaizdu, kad jie turi apsivalyti pasitelkdami asketiškas ir panašias praktikas. Bet vaiko atveju, jo intelektas nebūna įtrauktas į apeigas. Vaikas nesupranta, kas vyksta, kai jį supa dieviškoji šviesa. Taigi teurgai dalyvauja kartu ir intelektualiai, o tai reiškia, kad jie turi apvalyti ne tik kūną ir žemesnes sielas, bet ir savo protus. Tad studijų laukas apima ne tik filosofijos, bet ir šventųjų ritualų studijas. Kaip matėme Ani atveju, dvi atskiros tyrimų formos susivienija susitikdamos su dievais.

Kai yra šie trys elementai, dievas, veikiantis per tarpininkus ir skleidžiantis šviesą asmeniui ar objektui (pasiruošusiam priimti šią šviesą), pagrindinis teurgas sukuria kontaktą su dievu. Žemiausiame lygyje tai reiškia, kad vaikas arba objektas apšviečiamas dieviška šviesa. Kai ceremonijoje dalyvaujantis teurgas arba jo mokinys yra tinkamai išmokę ir pasiruošę, dieviškieji spinduliai pakylėja teurgo arba mokinio sielą iš kūno į dangų, kur ji susijungia su dievu. Taip Jamblichas laikydamasis Platono „Simpoziume“ išreikšto tvirtinimo, kad dievas nenusileidžia, užtikrino, kad mūsų pakilimas yra įmanomas.

Jamblichas daro išvadą, kad tai ne svarbiausia magiška apeiga, kokias aptinkame graikų magiškuose raštuose (Greek Magical Papyri). Šio filosofinio/teurginio ritualo metu siela kyla pas dievus, bet paklusdama dieviškajai valiai ir nurodymams. „Misterijose“ Jamblichas rūpestingai atskiria paprastąją magiją, kuri palieka viską atsitiktinumui ir savo pasekėjus gali nuvesti prie melagingų bei blogų demonų, nuo aukštesnių magijų arba teurgijų, kurios yra tiesos ir laimingo gyvenimo garantai, sujungiantys žmogaus ir dievų gyvenimus.

@@@

Straipsnyje kalbama apie Algio Uždavinio knygą „Philosophy and Theurgy in late Antiquity“.

@@@

Jamblichas – Porfirijo mokinys. Svarbiausias Jamblicho veikalas – tai ,,Pitagorininkų teiginių rinkinys“, kuris beveik visas išliko. Taip pat dar parašė traktatą apie egiptiečių misterijas bei Platono ir Aristotelio komentarus.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code