Ar filosofija gali sugrįžti?

Filosofijos gyvasties, autonomijos ir autentiškumo kriterijai du:
1) negatyvusis – būtinybė aiškiai atsiriboti nuo religijų, menų ir technologijų, čia-pasaulio daiktus ir patį mirtingąjį paverčiančių mašinomis ir įtvirtinančių mirties principą, įkūnytą milijonuose lavonų ir mumijų – kūrinių, dirbinių, gaminių, ikonų, šventyklų, fabrikų, dirbtuvių, laboratorijų, cirko, stadionų, podiumų ir arenų; v…iską sudėjus, aiškiai atsiriboti nuo diskurso megamašinos ir jos priori – mito, ir laukinio, ir teognostinio, ir technognostinio, bet kartu aiškiai suvokti, kad netgi pats filosofas negali išsaugoti bekalbio daikto nekaltybės ir turi tenkintis irgi mitu, minimalistiniu mitu, tariant Platono žodžiais, tikėtinu mitu, balansuojančiu ant kalbos ir bekalbiškumo ribos, aiškiai suprasdamas ir kalbos būtinybę, ir joje glūdintį nihilistinį potencialą; nuolat apriboti nihilistinę kalbos galybę, orientuodamasis į tai, kas yra visiška kalbos priešybė, – bekalbius daiktus, Juslinės Transcendencijos apofanijų telkinius, ir visiškai pasitikėti tiesiogiai regimų daiktų, pačių daiktų, nežmogiškų daiktų cenzūra, vienintelė instancija, galinčia kažkiek apriboti ir besaikį žmogaus nihilizmą, ir pagrindinio šio nihilizmo instrumento – kalbos – nihilizmą, ir netgi savo paties, kaip žmogaus ir kalbos mašinos, nihilizmą; tik pasitikėdamas poliarchinėje bekalbių daiktų vietovėje tiesiogiai regima nežmogiškojo daiktiškumo cenzūra, filosofas gali tikėtis sugrįžti į saikingo nihilizmo salą, o tai ir būtų jo, kaip ir kitų mirtingųjų, Itakė; tai ir būtų filosofijos Pažadėtoji Žemė;
2) pozityvusis: filosofas privalo sąmoningai pradėti – net jeigu galiausiai tai pasirodytų esą neįmanoma – nuo tiesioginio, be-tarpiško (tarp manęs ir štai šito nežmogiško daikto įsiterpiančią kalbą pasišalinusio), čia ir dabar man, kaip štai šitam daiktiškajam individui, atsiveriančio, į juslumo kokoną įsisupusio, begelmio, bekalbio daikto juslinio paviršiaus patyrimo, tokio pat paviršutiniško, kaip ir pats bekalbis daiktas, įsišaknijęs mano tiesiogiai regimame čia-pasaulyje; šiuo požiūriu filosofija sutampa su filotopija, ar, pasakius dar tiksliau, prasideda kaip filotopija, išeina į kalbos kelią – minimalistinio mito kelią – ir vėl sugrįžta į filotopinį susitikimą su pažįstamais daiktais; taigi filosofija neįmanoma tol, kol ji, kaip Odisėjas, nesugrįžta į savąją Itakę: į šiapus mano, kaip mirtingos ir ribotos būtybės, – jusliniu paviršiumi apribotos ir prie šio paviršiaus prikaustytos būtybės, – juslinio horizonto išsiskleidžiantį substancinių individų peizažą, į vietovę, į kurią, kaip į kosminį gyvūną ir „juslinį dievą“, daiktai, physei onta – taip pat ir filosofas, kaip physei on – yra įleidę šaknis, ir tik todėl yra gyvi daiktai, panašiai kaip medis yra gyvas tol, kol įleidęs šaknis į savo motiną Žemę ir iškėlęs šakas į savo tėvą Dangų, panašiai kaip „ranka“ yra gyva tol, kol ji įleidusi šaknis į savo tėvynės žemę, į viso kūno peizažą, kol ji pati dar nėra ji pati, o vyksta kaip kosminis gyvūnas ir „juslinis dievas“.
Man atrodo, šį filosofijos pririštumą prie filotopinės patirties ir prie vietovės-šiapus, išsiskleidžiančios ant kosmo Žemės ir po polio Dangumi, kosmopolito oloje, geriausiai yra suvokęs ir nuostabiai apie jį papasakojęs Platonas: savo matymo ir mąstymo darbą filosofas turi pradėti (ir baigti) juslinių daiktų – ir netgi absoliutaus juslumo – oloje, čia ir dabar, betarpiškai, plika akimi (be kalbos akinių) mano paties regimų nežmogiškų daiktų teritorijoje, iš pradžių matydamas tik instrumentinius daiktų šešėlius, kalbos maišus, virtualybės simuliakrus, judančius vaiduokliškame kalbos Ekrane, televizines ar kompiuterines haliucinacijas, o po to, nuėjęs ilgą, sunkų, klaidų, kankinantį, labirintinį kalbos kalinio kelią, toje pačioje oloje, toje pačioje kosmopolito teritorijoje, gal tik sykį išvystyti daikto idėją ar daiktą, kaip idėją, ir išvystyti būtent sielos akimis, teoriniu žvilgsniu, atplėštu nuo instrumentinių-nihilistinių „kūno“ poreikių, nuo prakeiktosios būtinybės kurti-gaminti-vartoti, nuo nihilistinio Geismo galeros, išvystyti – Einmal, nur Einmal! – poliarchinį substancinių individų peizažą, vienintelės mirtingojo paguodos ir vilties vienintelę buveinę – Grožio buveinę.
[Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.541-543]