Tas amžius, kurį senovėj žmonės praminė auksiniu

don-kichotas

Laiminga ta gadynė ir laimingas tas amžius, kurį senovėj žmonės praminė auksiniu, bet praminė ne dėl to, kad auksas, taip aukštai vertinamas šiame geležies amžiuje, būtų anais palaimos laikais gaunamas be jokio vargo, o dėl to, kad gyvenusieji tuomet žmonės nepažinojo šių dviejų žodžių: tavo ir mano.

Aname šventame amžiuje viskas buvo bendra: savo gyvybei palaikyti nieko daugiau nereikėjo, kaip tik ištiesti ranką prie galingųjų ąžuolų, kurie dosniai dalindavosi su žmogumi savo gardžiais ir saldžiais vaisiais. Skaidrieji šaltiniai ir srauniosios upės didžiojoje gausybėje teikdavo jam savo gaivius bei tyrus vandenis. Uolų plyšiuose ir medžių drevėse steigė savo valstybes darbščiosios ir protingosios bitės, siūlydamos kiekvieno žmogaus rankai gausingą savo saldžiojo triūsio derlių. Galingieji kamštmedžiai be jokios prievartos, savo noru knojo plačiąsias ir lengvąsias žieves, kuriomis žmonės ėmė dengti ant grubių sijų pastatytus namus, ir jie tai darė vien tik tam, kad galėtų apsisaugoti nuo oro negerovių.

Visur tada klestėjo tvarka, visur draugystė, visur sandora: netgi kreivojo arklo sunkusis noragas nedrįso raižyti ir vartyti maloningųjų gelmių mūsų pramotės, kuri be jokio smurto iš savo derlingųjų bei erdviųjų įsčių į visas puses dalino vaikams (savo tuometiniams valdytojams) visa tai, kas galėjo sotinti juos, maitinti ir smaginti.

Ištrauka: Migelis Servantesas (1959). Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš Lamanšos. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 94-96 psl.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code