Citatos iš Alan’o W. Watts’o knygos „Nesaugaus gyvenimo išmintis”

Alan‘as W. Watts‘as įnirtingai rijo knygas apie filosofiją, religiją, psichologiją, mokslą. 1951 m., išgyvendamas lūžį savo asmeniniame gyvenime (nustoja eiti JAV episkopatinės bažnyčios kunigo pareigas, išsiskiria su savo jaunąja žmona), atlieka metafizinį tyrimą ir parašo nedidelę knygelę „Nesaugaus gyvenimo išmintis“:

„Žmogus, kaip protinga būtybė, trokšta prasmingai gyventi, bet jam sunku patikėti, kad gyvenimas turi prasmę. Dėl to jis ieško kažko daugiau nei tai, ką regi – nori tikėti, kad neaiški ir trumpalaikė gyvenimo bei mirties patirtis slepia amžiną tvarką ir amžinąjį gyvenimą.“ (25 pusl.)

„Šiuolaikinis mokslininkas nėra toks naivus, kad neigtų Dievą vien todėl, jog negali jo išvysti pro teleskopą, jis taip pat neneigia sielos dėl to, kad ji neperpjaunama skalpeliu. Tyrinėtojas paprasčiausiai pastebi, kad Dievo idėja, logiškai mąstant, nėra būtina. Jis netgi abejoja, ar ši idėja turi kokią prasmę. Ji nepadeda mokslininkui atskleisti nieko, ko jis negalėtų paaiškinti kokiu nors kitu, paprastesniu būdu.“ (30 pusl.)

„… žmogus negali gyventi be mito, netikėdamas, kad rutina ir sunkus darbas, šio gyvenimo skausmas ir baimė turi kokią nors prasmę ir tikslą. Dėl to gimsta nauji politiniai ir ekonominiai mitai, besižarstantys ekstravagantiškais pažadais apie pačią geriausią ateitį šiame pasaulyje. Šie mitai suteikia individui tam tikrą prasmės pojūtį, įtraukdami jį į didžiulį socialinį judėjimą, kuriame jis paskandina dalį savo paties tuštumos bei vienišumo. Vis dėlto šitų politinių religijų šėlsmas išduoda slepiamą nerimą, nes joms priklauso tie patys žmonės – jie, susispietę į krūvą, šaukia tam, kad įgytų drąsos tamsoje.“ (31, 32 pusl.)

„… socialiai ir moraliai naudinga tikėti Dievą. Tačiau, tai neįrodo, kad Dievas iš tikrųjų egzistuoja. Geriausiu atveju tai parodo, kad tikėti Dievą yra naudinga.“ (32 pusl.)

„„Narkotikais“ mes vadiname aukštą pragyvenimo lygį, taip pat įnirtingą ir sudėtingą pojūčių stimuliavimą, kuris vis labiau atbukina tuos pojūčius, dėl to juos reikia dar įnirtingiau stimuliuoti. Mes trokštame ko nors, kas mus išblaškytų: vaizdų, garsų, jaudulių ir kutulių panoramos.“ (34 pusl.)

„Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, mes taip pat gyvenimo prasmę atrandame tik tada, kai pamatome, kad jis neturi tikslo, o visatos slėpinį pažįstame tada, kai esame įsitikinę, jog nieko nežinome apie visatą.“ (41 pusl.)

„Užkietėjusi asmenybė tam tikra prasme yra nusižudžiusi: dalis jos jau yra mirusi.“ (46 pusl.)

„Gyvenimas taip pat yra tekantis procesas, todėl kaita ir mirtis yra neišvengiamos jo sudedamosios dalys. Veikti, siekiant jas pašalinti, reiškia veikti prieš gyvenimą.“ (47 pusl.)

„Prisiminimai bei lūkesčiai turi didžiulę galią: daugeliui žmonių praeitis ir ateitis yra ne tiek pat tikros, bet tikresnės už dabartį.“ (48 pusl.)

„… jei mano praeities bei ateities suvokimas kliudo išgyventi dabartį, turiu paklausti savęs, ar aš iš tikrųjų gyvenu realiame pasaulyje.“ (49 pusl.)

„Gyvenimas ir mirtis nėra dvi priešingos jėgos – tai tiesiog du būdai pažvelgti į tą pačią jėgą, nes kaita, viena vertus, stato, kita vertus griauna.“ (57 pusl.)

„Kad ir kaip stengtumėmės, mes niekada nesuprasime kaitos, ją užfiksuodami. Vienintelis būdas suvokti kaitą – pasinerti į ją, judėti drauge su ja bendro šokio ritmu.“ (58 pusl.)

„Mes pamiršome, kad dėl minčių ir žodžių mes susitariame ir kad pražūtinga susitarimus priimt pernelyg rimtai. Susitariame, siekdami socialinio patogumo, pavyzdžiui, dėl pinigų.“ (60 pusl.)

„… žodžiai ir matai nesukuria gyvenimo – jie tiktai simbolizuoja jį. Todėl visi kalba išreiškiami visatos paaiškinimai yra tautologiniai, jie palieka pačius svarbiausius dalykus nepaaiškintus ir neapibrėžtus.“ (64 pusl.)

„Kai visata, kurią mokslas aprašo, supainiojama su visata, kuioje žmogus gyvena, tada to mokslo užmojis ir tikslai suprantami visiškai klaidingai. Mokslas kalba apie tikros visatos simbolį. Iš šio simbolio tiek pat naudos, kiek iš pinigų. Jis patogus, nes taupo laiką, praktiškai planuojant ateitį. Tačiau kai pinigai supainiojami su turtu, tikrovė – su mokslu, simbolis tampa našta.“ (66 pusl.)

„… šviesa reiškia sąmoningumą, kai gyvenimas bei patyrimas įsisąmoninami tokie, kokie yra šią akimirką, neiškraipyti jokių nuomonių ar idėjų. Kitaip tariant, tu turi pamatyti ir pajausti tai, kas yra patiriama, o ne kas įvardijama.“ (93 pusl.)

„Pasitelkiant sąmoningumą, išsilaisvinama nuo idėjų bei nuomonių, todėl akivaizdu, kad neįmanoma apibrėžti ir aprašyti to, ką jis atskleidžia. Bet kas, ką galima aprašyti, yra idėja – aš negaliu pateikti jokio pozityvaus teiginio apie pasaulį, kuris būtų ne idėja.“ (93 pusl.)

„Žmonės, kad apskritai išgyventų, privalo turėti bent minimalias sąlygas: maisto, gėrimų ir apsirengti. Vis dėlto jie supranta, kad taip negali gyventi amžinai. Tačiau jei garantija, kad pavyks tokiomis sąlygomis išgyventi šešiasdešimt metų, galėtų bent kiek nuraminti žmogaus širdį, žmogiškos problemos taptų nereikšmingos. Mes neturime šios garantijos todėl, kad norime gerokai daugiau nei vien būtiniausių dalykų.“ (94 pusl.)

„Tu nori būti laimingas, pamiršti save. Tačiau kuo labiau stengsies tai padaryti, tuo skausmingiau prisimeni savastį, kurią bandai nustumti į užmarštį. Tu nori pabėgti nuo skausmo, bet, kuo atkakliau mėgini tai padaryti, tuo didesnę kančią sau sukeli. Tu bijai ir kartu trokšti būti drąsus, taip tik bėgdamas nuo savo baimės. Tu ilgiesi dvasios ramybės. Bet bandyti nuraminti dvasią – tai tarsi mėginti lygintuvu išlyginti bangas.“ (96 pusl.)

„Svarbiausia suprasti, kad nėra jokios saugos ar saugumo.“ (97 pusl.)

„Verčiau įsisąmoniname faktą, kad bet koks atskiras „Aš“, gebantis mąstyti ir patirti, yra iliuzija. Suvokti tai reiškia priimti, kad gyvenimas yra visiškai trumpalaikis, kad jame nėra nei pastovumo, nei saugumo, taip pat jokio „Aš“, kurį galima būtų apsaugoti.“ (104 pusl.)

„Informacija, gauta iš prisiminimų – tai žinios iš antrų lūpų. Prisiminimai yra negyvi, nes nekintami.“ (109 pusl.)

„Čia turime pasikartoti: atmintis, mąstymas, kalba ir logika yra būtini žmogaus gyvenimui. Jie sudaro vieną sveiko proto dalį. Tačiau asmuo, visuomenė, kurie tik pusiau sveiki, yra nesveiki. Žvelgti į gyvenimą, nevartojant žodžių, nereiškia prarasti gebėjimą formuoti žodžius: mąstyti, atsiminti ir planuoti. Tylėti nereiškia netekti liežuvio. Priešingai: tik patylėjus galima atrasti kokią nors naują pokalbio temą. Jei kuris nors žmogus kalbėtų nepaliaujamai, nesustodamas nei apsidairyti, nei įsiklausyti, jis kartotųsi iki koktumo.“ (119 pusl.)

„Ar filosofija veiksminga, įprastai nustatoma klausiant, ar ji padaro žmones geresnius ir laimingesnius, ar ji veda į taiką, bendradarbiavimą ir gerovę.“ (125 pusl.)

„Mirtis yra nežinomybė, kurioje mes visi gyvenome, prieš gimdami.“ (138 pusl.)

„Kuo geresnis mokslininkas, tuo labiau jam daro įspūdį tai, kad jis nepažįsta tikrovės. Kartu jis vis geriau suvokia, jog dėsniai, etiketės, aprašymai bei apibrėžimai yra tik jo paties mąstymo kūriniai.“ (171 pusl.)

Alan W. Watts „Nesaugaus gyvenimo išmintis“. Iš anglų k. vertė Laurynas Barkauskas. Vilnius: Vaga. 2018