Paieškose

zuv

Skaityti pradėjo su didžiuliu nepasitikėjimu: jau tiek kartų visi bandė jį apšviesti, tiek kartų jam skolino knygas ir perspėjo: „Perskaityk, čia kaip tik tau.“ Liusjenas liūdnokai nusišypsojo pagalvojęs, kad jis ne toks, kurį galima išmušti iš vėžių keliais sakiniais. Edipo kompleksas, Sumaištis: vaikiški žaidimai ir kaip jis dabar toli nuo jų! Bet jau nuo pirmųjų puslapių buvo pakerėtas: visų pirma tai nebuvo psichologinė knyga – psichologija Liusjenui jau buvo įgrisusi iki kaklo, – jaunuoliai, kuriuos aprašinėjo Baresas, nebuvo nei abstraktūs žmonės, nei padugnės kaip Rembo ar Verlenas, nei ligoniai kaip tie Vienos dykūnai, besikonsultuojantys pas Froidą. Baresas pirmiausia smulkiai aprašydavo jų aplinką, šeimą: jie buvo gerai, pagal tvirtas tradicijas išauklėti provincijoje; Liusjenas nusprendė, kad Stiurelis panašus į jį. „Taip, tiesa, – pamanė, aš esu žmogus be šaknų.“ Jis pagalvojo apie Flerjė moralinius principus, principus, kuriuos galima įgyti tik kaime, apie Ferjė fizinę jėgą (jo senelis pirštais perlauždavo bronzinį su); susijaudino prisiminęs Ferolio aušras: jis atsikeldavo tyliai, kad nepažadintų tėvų, nulipdavo laiptais, sėsdavo ant dviračio ir pasinerdavo į kuklią ir švelnią gamtą. „Aš visada nekenčiau Paryžiaus“, – tvirtai nusprendė. Taip pat perskaitė ir Berenikės sodą; kartkartėmis liaudavosi skaitęs ir imdavo mąstyti įsmeigęs akis į tuštumą: štai ką dar sykį jam siūlo jo charakteris ir likimas – galimybę išvengti klaidingų, be perstojo jį kankinančių minčių, būdą suprasti ir įvertinti save. Jam kur kas labiau patiko kaimo prisigėrusi pasąmonė, kurią tarsi dovaną įteikė Baresas, nei nežmoniškai gašlūs Froido pabaisos. Kad tai suprastų, Liusjenas turėjo liautis tuščiai ir pavojingai stebėti save: reikia giliau, daug giliau patyrinėti Ferolių giminę, iššifruoti jos šaknų vingių, nusidriekusių iki pat Serneto, prasmę, pasidomėti žmogaus geografija ir istorija. Arba paprasčiausiai grįžti į Ferolį gyventi: jis vėl atrastų jį skaistų ir derlingą, išsidriekusį laukuose, išvagotą šaltinių, apaugusį miškais ir žole kaip žemę maitintoją, kur Liusjenas pagaliau pasisemtų stiprybės tapti viršininku. Liusjenas pabusdavo iš šitų svajonių labai susijaudinęs ir kartais netgi įsivaizduodavo radęs savo gyvenimo kelią.

Ištrauka: Sarte, J. P. Siena. Novelės//Viršininko vaikystė. Vilnius: Baltos lankos. 2009. 187-188 psl.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code