Savižina

Kadangi visas žmogus yra tik valios pasireiškimas, tai negali būti nieko klaidingesnio kaip, remiantis refleksija, trokšti būti kuo nors kitu, nei esama iš tikrųjų; juk šitaip valia tiesiogiai prieštarauja sau pačiai. Svetimų bruožų ir ypatumų mėgdžiojimas daug gėdingesnis už svetimų drabužių dėvėjimą, nes tai reiškia pasirašyti nuosprendį savajam vertingumui. Pažinti polinkius, įvairiausius sugebėjimus ir jų nekintančias ribas šiuo požiūriu yra tikriausias kelias, kuriuo einant galima pasiekti didžiausio pasitenkinimo savimi. Juk vidiniam pasauliui galioja tos pačios taisyklės kaip ir išoriniam, būtent: nėra mums jokios didesnės paguodos negu visiškas įsitikinimas neįveikiamu būtinumu. Mus ne taip kankina ištikusi nelaimė, kaip mintis apie priemones, kuriomis buvo galima jos išvengti. Štai kodėl niekas taip veiksmingai mūsų nenuramina, kaip požiūris į tai, kas atsitiko, iš būtinybės pozicijų. Iš šio taško visi atsitiktinumai pasirodo kaip viešpataujančio likimo įrankiai, ir mes pripažįstame, kad ištikęs blogis neišvengiamai sukeltas vidinių ir išorinių aplinkybių konflikto, tad išpažįstame fatalizmą. Iš tikrųjų mes sielvartaujame ir šėlstame tik tol, kol dar tikimės šitaip paveikti kitus arba pačius save paskatinti neįmanomoms pastangoms. Bet ir vaikai, ir suaugę labai lengvai nusiramina, kai tik aiškiai supranta, kad jau visai nieko nebeįmanoma pakeisti:

Pyktį užgniaužiam širdy išdidžioj, kai reikalas verčia.

Homeras “Iliada”, 18, 113

Mes panašūs į pagautus dramblius, kurie daug dienų baisingai siautėja ir kovoja, kol nepamato, kad tai beprasmiška, ir tada, visiems laikams sutramdyti, staiga ir ramiai leidžiasi ant savo sprando uždėti jungą.

Me sesame kaip tas karalius Dovydas, kuris, kol jo sūnus dar buvo gyvas, nepaliaudamas siuntė Jahvei savo maldas ir grąžė rankas iš nevilties; tačiau, kai tik sūnus mirė, jis daugiau apie tai nebegalvojo. Štai kodėl nesuskaičiuojamos nuolatinės bėdos, tokios kaip luošumas, skurdas, niekinga padėtis visuomenėje, negražumas, bjaurus būstas daugelio pakeliamos visai abejingai ir net nebejaučiamos, kaip užgijusios žaizdos. Ir visa tai tik todėl, kad tokie žmonės žino, jog išorinė ar vidinė būtinybė nebeleidžia viltis ką nors pakeisti, o laimingesni neįsivaizduoja, kaip įmanoma visa tai pakelti. Niekas taip tvirtai nesutaiko su išore, tiek su vidine būtinybe, kaip aiškus jos supratimas. Jei mes kartą ir visam laikui aiškiai suvokėme tiek savąsias geras savybes ir stipriąsias puses, tiek savuosius trūkumus ir silpnybes, jei mess au iškėlėme jas atitinkantį tikslą ir atsižadėjome to, kas nepasiekiama, tai šitai mus tikriausiai – kiek tai leidžia mūsų individualybė – apsaugos nuo visų karčiausios kančios, nepasitenkinimo savimi, kuris yra neišvengiamas savosios individualybės nesupratimo, melagingos puikybės ir iš jos kylančio pasipūtimo padarinys. Karčiai rekomenduojamos savižinos temai puikiai tinka Ovidijaus eilės:

Geriausias pagalbininkas sielai tas, kuris

Kankinančias grandines,

Kaustančias širdį, sudaužo visiems laikams.

Remedia amoris, 293

[Schopenhauer, A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai.. 2012. P.416, 417