Apie baimę

Filosofijos šaltiniu baimę laikė didieji moderniosios epochos mąstytojai Kierkegaard‘as, Nietzsche ir Heideggeris.

Baimę sukelia ne kokie nors konkretūs grėsmingi dalykai, ne pasaulio įvykiai, net ne mirtis ar pralaimėjimo galimybė, ne kasdienybės rūpestis ar nerimas.

Visi mąstytojai, filosofiją kildinę iš baimės, aiškiai skyrė baimę, kaip jauseną pasaulio akivaizdoje, nuo išgąsęio, kaip reakcijos į kasdienybės įvykius.

Baimė atveria iš filosofo akiračio dingusią transcendenciją.

Kodėl veikiau yra niekas, o ne būtis?

Šią būseną geriausiai nusako Nietzsche‘s žodžiai: Dievas mirė.

Kai išnyksta transcendencija, nunyksta ir šis pasaulis, todėl BAIMĖS FILOSOFIJA išreiškia didžiausią žmogaus susvetimėjimą ne tik su pasauliu, bet ir su pačiu savimi kaip pasaulietiškąja būtybe. Net savyje žmogus neberanda transcendencijos, todėl nuvertina ir save kaip transcendencijos fenomeną.

Pasaulio ir žmogaus niekingumas skatina nihilistinę nuostatą, agresyvų bet kokios transcendentinės būties neigimą.

Baimė yra akistata su niekiu, kuris suvokiamas kaip beribė tuštuma, glūdinti kiekvieno fenomeno gelmėje.

Tą tuštumą, likusią pasislėpus transcendencijai, stengiamasi užpildyti pseudotranscendentais, žmogaus pasidaryta būtimi: kultūra, istorija, ideologija, dirbtiniais mitais.

Baimės erdvėje žmogus niekur nebesusitinka su transcendencija, o susitinka tik su savimi, prisidengusiu įvairiausiomis pseudotranscendentų kaukėmis.

Filosofijos, atsiradusios iš baimės, formulė yra tokia: visa, kas yra, yra žmogus. Baimės horizonte atsiverianti realybė suvokiama kaip nuolatinis tapsmas, bangavimas, kaita ir nyksmas; pasaulis atsiveria kaip chaosas. Neberasdamas atramos būtyje ir pasaulyje, žmogus ieško jos savyje, kolektyve, masėje, minioje, politikoje, valstybėje, besaikėje gamyboje ir tokiame pačiame vartojime. Jo egzistencija tampa absurdiška, nes, verždamasis į Niekį, kartu jis vaizduojasi esąs intensyviausia šio žodžio prasme.

Filosofija, kylanti iš baimės, turi antropologinį arba psichologinį atspalvį. Baimės filosofijoje vyrauja nihilistinė orientacija tiek transcendencijos, tiek fenomeno, tiek pačios filosofijos atžvilgiu. Baimės filosofija bijosi savęs pačios ir naikina save pačią, virsdama fenomenologija plačiąja prasme, žmogaus pasaulio fenomenus išardančiu tyrinėjimu.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.126,127]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code