Kategorijos

Arvydas Šliogeris: „tarp“ filosofijos ir literatūros

slioger

Meilė kalbai. Neabejotinas kalbos raiškos talentas. A. Šliogeris mąsto schematiškai, aiškiai ir skaidriai. Jis rutuliuoja ir skleidžia vieną aiškią – iš anksto pasirinktą mintį. Šiuo aspektu A. Šliogeris – modernistas. Tačiau jo rašymas – patrauklus rašymas (tai ne Kantas ar Hegelis), aforistinis (netikėtas ir taiklus, išreiškiantis konkrečią mintį). Tokiu stiliumi parašyta knyga „Būtis ir pasaulis“, „Niekio vardai“, „Niekis ir esmas“.

„Nemėgstu Nietzsche‘s. Visada sakiau ir sakysiu, kad Nietzsche – kvailys ir be galo nesąžiningas filosofas, gal net apskritai ne filosofas“ – rašo jis „Būtis ir Esmas“. Pasak jo, Nietzsche – nepagydomas ligonis, kuris skleidžia pagiežą sveikiesiems.

Paradoksalu, bet A. Šliogeris yra išvertęs iš vok. k. Nietzsche‘s veikalą „Stabų saulėlydis“.

Nepatinka  A. Šliogeriui ir žodis „postmodernizmas, jį jis rašo su kabutėmis. Bet simpatizuoja Baudrillard‘ui, tarsi jį išeliminuoja iš „postmodernistų“ ir skelbia jį metafiziku.

„Niekyje ir Esme“ Šliogeris diskutuoja su Derridos fraze „Nieko nėra anapus teksto“. Betaille‘is, Deleuze‘as – vidinio jo dialogo su savimi partneriai. Mini jis ir Blanchot. O juk jie yra Nietzsche‘s „draugai“. Jie Nietzsche integravo į šiuolaikinę prancūzų filosofinę kultūrą.

Kritikuoja „postmodernistų“ sąvoką „difference“ (angl. k. – skirtumas).

Grynasis skirtumas Šliogeriui yra tokia pati „chimera“ kaip ir grynoji tapatybė. Vėliau jis sako priešingai: tapatus netapatumas – kiekvienos gyvos būtybės esmių esmė. Tai jis apibūdina žaliuojančios ir žydinčios obels metafora: žydėdama ji barsto žiedlapius ir slenka į nežydėjimą.

Šliogeris rašo kaip kūrėjas, rašo įkvėptai, aistringai ir atsidėjęs, negalėdamas sustoti, atsikvėpti ir užbaigti. Rašymo pabaigoje paaiškėja, jog rašyta buvo, kad paneigtų visą rašymą, kad parodytų kalbos beprasmybę. Šliogeris veržiasi prie daikto tikrumo, prie daikto kaip būties fenomeno. Bet tikrovė juk atsiveria tylint, medituojant, būnant pačiam su savimi. Kam apie tai rašyti filosofinius traktatus? Tai Šliogerio pasirinkto kelio paradoksas. Tragizmas. Prieštaravimas sau pačiam. Juk rašytojai rašo ne todėl, kad tai jiems privaloma, bet todėl, kad jiems patinka rašyti.

J. Baranova išskiria dvi Šliogerio mąstymo puses. „Tamsusis“ Šliogerio mąstymas – monologas, parodoksalios baimės – sutapti su tais, kuriems mąstymo būdu esi artimas, baimė prarasti savąją minties tapatybę, jis ne diskutuoja. O „šviesusis“ Šliogerio mąstymas – atviras ir dialogiškas, jis diskutuoja su Nietzsche. Jam priimtina Nietzsche‘s sukurta „žmogiška-pernelyg-žmogiška“ metafora; atrodo jam tiksli ir Nietzsche‘s parafrazė, apibūdinanti religiją kaip „platonizmą liaudžiai“ ir t.t. Būtent per šio mąstymo tipą ir reiškiasi Šliogerio talentas. Šie du Šliogerio mąstymo tipai nuolat kovoja tarpusavyje.

O juk poetas gali vienu metu ką nors neigti ir ką nors teigti. Pats Šliogeris knygoje „Būtis ir pasaulis“ pažymi, kad „prieštaravimo vieta – ne logikoje, o aistroje…“

Šliogerio fenomenas absoliučiai unikalus. Jo tekstai liudija unikalią filosofinės minties ir poetinės pagavos sintezę.

Tėvynės filosofija. Šliogerio kūrybos sąvoka – filotopijos samprata. Tai besąlyginė meilė vietai, kurioje esi. Šliogeris ta vieta vadina vietovę šiapus horizonto.

Knygoje „Būtis ir pasaulis“ jis išskiria dvi ontologines orientacijas: viena jų – orientacija į čia -būtį (vietovė šiapus horizonto), kita – orientacija į tarsi-būtį (į pasaulį).

Knygą „Būtis ir pasaulis“ jis dedikuoja „Dzūkijos pievų Žiogeliui“. Ar gi tai ne poetiška?

Jis pats save bara, kad jo knyga yra per daug asmeniška. Save apibūdina, kaip esantį „tarp“ būsenos: „tarp“ tikėjimo ir netikėjimo.

Šliogeris yra nuolatos rašantis ir mąstantis „tarp“ filosofijos ir literatūros autorius. Jame vyksta kova su literatu savyje. Bet juk tai ir suteikia jo filosofiniam mąstymui su niekuo nepalyginamą unikalumą.

Sokratas nebuvo filotopas. Jis mylėjo abstrakčią idėją, ne gamtą (ne žiogelį; žiogelis jam būtų buvęs kaip atskiras žiogų rūšies kaip bendrybės atvejis). Šliogeris siūlo įsižiūrėti į tai, kas absoliučiai konkretu.

Šviesusis“ Šliogerio mąstymas – poezijos ir filosofijos paraleliškumas ir suartėjimas. Knyga „Būtis ir pasaulis“ – filosofas visada buvo arčiau Dievo nei poetas, nes filosofas arčiau tiesos. Tačiau mūsų laikų filosofas nebetiki tiesa, todėl siekia kalbą paversti tiesos namais. Taip filosofija virsta literatūra, o literatūra nori būti filosofija. Tai filosofas slenka arčiau poeto. Poetas visada žinojo, kad jo kuriamas pasaulis yra tarsi-būtis. Iliuzija. Filosofas susitaiko su literatu. Tai „šviesusis“ Šliogerio mąstymo tipas.

Knygoje „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ Šliogeris padalina filosofijos istoriją į klasikinio ir egzistencinio mąstymo paradigmas. Egzistencinis – tai Kierkegaard‘o, Heideggerio, Jasperso mąstymas. Egzistencinį mąstymą gali patirti ir filosofas, ir rašytojas, ir tapytojas.

Veikale „Daiktas ir menas“ Šliogeris pateikia Rilke‘s poezijos interpretaciją. Jis klausia, ar galimas poezijos ir filosofijos dialogas, ir atsako teigiamai. Filosofai – Platonas, Plotinas, Augustinas, Bruno, Kierkegaard‘as, Schopenhaueris, Camus. Poetai – Homeras, Aischilas, Dante, Shakspeare‘as, Goethe, Rilke.

Nuo filosofijos taikymo poezijai Šliogeris bando sulaikyti remdamasis Hegeliu. Jis daro išvadą, kad filosofinis eilėraštis arba neįmanomas, arba nerimtas dalykas. Jei filosofas pradeda siekti originalumo, jis tolsta nuo tiesos. Todėl principas turėtų būti – „tarp“. Poeziją ir filosofiją jis lygina su dviem salomis, atskirtomis viena nuo kitos šimtų milių vandens ir galbūt susiliečiančiomis tik po vandeniu, gelmėje. Idealo siekis atsispindi Šliogerio bandyme įžvelgti būties fenomeną. Tikrovės geismas.

Posūkis nuo būties prie niekio. „Būties medžiotojas“ ir „Niekio sūnus“ – tai du Šliogerio sukurti filosofijos subjektai.

Veikalai „Būtis ir pasaulis“, „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“, „Daiktas ir menas“ reprezentuoja „Būties medžiotoją“. Tai filotopijos  klasika.

O knygoje „Niekio vardai“ atsiskleidžia sąvoka „Niekis“. Nihilizmas. Gal tai Hegelio įtaka? (Šliogeris išvertė Hegelio veikalą „Dvasios fenomenologija“)

Ne, Šliogeris kalba ne apie Hegelį, o apie Broniaus Radzevičiaus fenomeną. Šliogeris tapatinasi su Radzevičiumi (ne taip kaip Deleuze‘as, kuris išlaikė distanciją su Kafka, su Proustu). Ir tokiu būdu skelbia parodoksolius dalykus. Pradeda nuo to, kad pats Radzevičius nelaikė savęs rašytoju, kad literatūra jam buvo išorinė ir svetima. Šliogeris necituoja Radzevičiaus, tokiu būdu stiprėja nuojauta, kad Šliogeris kalba ne apie Radzevičių, o apie sau svarbius dalykus – kas yra niekis; kas yra pagonybė, krikščionybė; grįžtama prie graikų ir Kristaus – tai greičiau Šliogerio monologas su savimi ir apie save, nei Radzevičiaus fenomeno interpretacija.

Tik 16 ir 17 veikalo fragmentuose, skaitydamas Radzevičių, Šliogeris aptinka Niekį. Net spalvą jo (pasirodo ji balta). Šliogeris cituoja Radzevičių ir įmina jo mįslę: „Ne, ne mirties aš bijau, aš bijau… visiško Niekio bijau… bijau, kad nieko nėra“. Sielos Niekio baimė.

Reali Niekio patirtis ir Niekio labirintai. Knyga „Niekio vardai“. Niekis – ne intelektinis žaidimas, ne postrigavimai apie beprasmybę, tai egzistencinė pragarmė, tai realus beprasmybės išgyvenimas. Tai Niekio klasta, kurią suvokė ir Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ pagrindinis veikėjas Juozas. „Nes tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nė nesamprotaujama, o gyvenama… tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa.“

Ironija ir skepsis savo paties kuriamų tekstų atžvilgiu liudija Šliogerio filosofinio kelio brandą.  „Galime kurti naujas sąvokas, didžiulius tekstus, bet ar dėl to galėsime jaustis įminę Niekio paslaptį?“

Šliogerio knyga „Niekis ir Esmas“ – filosofo knyga, ji pasakoja apie tai, kas yra ir ko nėra paties autoriaus sukurtomis sąvokomis. Kai kurios sąvokos sugalvotos kitų – Niekis, imanencija, transcendencija. Kitos sąvokos, atkeliavusios pvz. iš fizikos – alfa taškas, Niekio kvantas, esmo kvalitetas. O Šliogerio autorystę atspindi – Niekio sūnus, Niekio avatarai, Niekio ekstuicijos ir t.t. Visos šios sąvokos – metaforos, tik įrankiai reikalingi sukurti metapasakojimą.

Šliogeris sako, jei filosofas nepripažįsta Biblijos mito apie pasaulio sukūrimą, pasaulio istoriją jis turi sukurti pats. Šliogeris ir pasakoja, kad būtų aiškiau, nubraižo grafiką. Viduryje – raudonas taškas, pavadintas alfa tašku (čia ir yra Niekio sūnus, pagrindinis šios knygos naratorius). Aplinkui – dryžuotas juslinis horizontas, kuris yra ir kosmopolis, ir Platono uola kaip kalba. O iš viršaus ir apačios šis juslinis horizontas tarsi smėlio laikrodyje yra sujungtas su 2 į begalybę nusidriekiančiais oro balionais. Apatinis – žalias, pavadintas Esmu, viršutinis – Niekis. Viršutinį ir apatinį balionus jungia klepsidros kaklelis, kuriame ir vyksta svarbiausi įvykiai – Niekis susitinka su Esmu, susimaišo ir virsta būtimi.

Filosofas – tai kūrėjas, kuris sugalvoja naujus žodžius tam, kad galėtų papasakoti nežinomus ir negirdėtus mitus. Gal net nesuvokiamus ir nesuprantamus.

2 knygos „Niekis ir Esmas“ tome – sapno ir tikrovės santykio apmąstymas. Tikrovės stoką Niekio sūnui kompensuoja kalba. Autorius išskiria 3 mitus: laukinį, loginį ir technologinį.

Čia galime susitikti su Šliogerio pamatytu Sokratu, Jėzumi, Descartes‘u. Tai intriguoja ir įdomu.

Pasak J. Baranovos, A. Šliogerio knyga „Niekis ir Esmas“, yra sąmonės tuštumos patirtį nugalintis ir ją užpildantis kūrybinis projektas. Tai optimistinė knyga, liudijanti klajūno sėkmę, gebėjimą susigrąžinti nors akimirką Tikėjimą esmo žaibu. Todėl klausia, o kas lieka po to, kai nebelieka Niekio? O gi lieka debesys, ugnis, vandenynai, vėjas, lieka melancholija ir nekaltybė. Prasmė ateina kartu su prasmės nyktimi.

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Share Button

Leave a Reply

  

  

  

     

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>