Krikščionybės filosofija

Pagrindinė krikščionybės mintis yra labai paprasta: žmogus nėra Dievas ir negali būti Dievas, nors savuoju antgamtiškumu jis yra Dievo paveikslas, ir iš visų gyvų būtybių tik jis vienas gali atsiverti Dievui kaip absoliučiai transcendencijai. Bet ir atsiverti Dievui jis gali tik todėl, kad vėlgi vienintelis iš visų gyvų būtybių suvokia esąs visai skirtingas nuo Dievo. Praraja, skirianti žmogų nuo Dievo, yra neperžengiama.

Stained Glass Depicting Jesus Christ

Kodėl taip yra?

Visų pirma todėl, kad žmogus yra nuodėminga būtybė. Dievas yra absoliutus kūrėjas, nieką paverčiantis būtimi. Žmogus, priešingai, yra kūrėjas tik antraeile prasme, kiek jis mėgdžioja Dievą; tačiau ir kurti jis gali tik naikindamas, o ne iš nieko. Gamtinė žmogaus prigimtis, būtinybė tenkinti savo kūno reikmes galų gale jį pasmerkia būti ne kūrėju, o naikintoju. Įsimąstydamas į savo kaip naikintojo lemtį, žmogus susivokia esąs nuodėmingas. Įveikti savo nuodėmingumą žmogui nelemta. Jis gali tik atgailauti dėl savo lemties. Ir tik Dievas, kaip absoliutus kūrėjas, žmogui gali atleisti naikinimo nuodėmę.

Antrą skirtumą tarp žmogaus ir Dievo lemia tai, kad žmogus yra baigtinė, mirtinga būtybė – jis gyvena naikindamas, tad galiausiai sunaikinamas ir pats. Tačiau Dievas yra begalinė būtis ne apimties, o intensyvumo prasme. Kitaip tariant< Dievas yra absoliuti būtis, be jokių nebūties tuštumų. Todėl žmogaus gyvenimo stichija yra laikas, naikinimo ir vyksmo simbolis, o Dievas gyvena amžinybėje ne kaip „labai ilgame“ laike, o kaip amžinai intensyviame „dabar“.

Trečias skirtumas tarp žmogaus ir Dievo yra tas, kad žmogus yra nesubstancinis individas, o Dievas, priešingai, substancinis individas. Individualumas yra tik atsitiktinė ir laikina žmogaus savybė, kurią jis praranda mirdamas. O Dievui individualumas yra esminė ir amžina „savybė“, nes jis sudaro paties Dievo substanciją. Žmogaus individualumas palaikomas Dievo, o Dievas pats yra savojo individualumo pagrindas.

Štai kodėl skirtumas tarp žmogaus ir Dievo yra ne atsitiktinis, o esminis. Prieš naikinančią, tačiau baigtinę žmogaus jėgą stovi kurianti ir begalinė Dievo meilė. Prieš baigtinę žmogaus būtį, graužiamą nebūties kirmino, stovi begalinė Dievo būtis. Štai kodėl žmogus ieškoti Dievo privalo visų pirma ne savyje, o už savęs. Nors, kaip sakoma Šventajame Rašte, „Dievo karalystė yra mumyse“, tačiau pats Dievas yra už mūsų, anapus žmogaus, juolab anapus ego. Dar svarbu pabrėžti, kad anapus žmogaus, anapus jo nykstančio individualumo, baigtinumo ir nuodėmingumo yra visas Dievas, o ne kokia nors jo dalis. Būdamas Dievo karalystėje, žmogus yra ištremtas iš paties Dievo.

Žmogus pasineria į nuodėmės naktį itin giliai, kai jis tariasi esąs nuodėmingas, vadinasi, kai jis susitapatina su Dievu. Žmonija nuodėminga tiek, kiek ji save sudievina. Pagonybė smerktina kaip tik todėl, kad joje skendintis žmogus neskiria savęs nuo Dievo ir garbina Dievą, „tūnantį jo viduje“. Kaip tik todėl krikščionybė nubrėžia tokią aiškią ribą tarp žmogaus ir Dievo. Tik taip Dievas tampa absoliučia, o ne vien santykine transcendencija. Negana to, tik todėl, kad pasaulis priklauso ne žmogui, o Dievui, jis gali tapti transcendencijos fenomenų lauku. Kiekvienas daiktas visų pirma yra Dievo nuosavybė, todėl žmogus neturi teisės juo besąlygiškai manipuliuoti. Taip mąstant pasaulis, nežmogiškieji daiktai, gamta nėra ir negali būti tik žaliava žmogaus reikmėms tenkinti. Pagaliau ir pats žmogus priklauso tik sau ar tik kitiems žmonėms; ir jis yra Dievo nuosavybė ir todėl, bent jau potencialiai, gali būti transcendencijos fenomenu, nuoroda į tai, kam jis priklauso, – į absoliučią transcendenciją.

Dievas yra visa, kas nesu aš; arba, kitais žodžiais, – Dievas yra visa, kas nepriklauso žmogui ir kuo žmogus negali savavališkai disponuoti nei kaip mąstanti, nei kaip veikianti būtybė. Dievas nubrėžia ribą, kurios žmogus negali peržengti nepatirdamas pražūtingų padarinių. Šiapus šios ribos žmogus bent jau iš principo gali disponuoti viskuo, tenkindamas savo reikmes ir nusilenkdamas gamtinei būtinybei, o anapus šios ribos driekiasi Dievo nuosavybės valdos.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 226-229]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code