Tarp nuobodulio ir kančios

Schopenhaueris nesvarstė apie amžinybę, jam ji nerūpėjo. Jis domėjosi čia ir dabar besireiškiančia gyvenimo realybe kaip neišvengiama kančia. Savo skaitytojus Schopenhaueris tikino, kad žmogus yra nepajėgus nusikratyti pamatinės gyvenimo kančios. Kančia tik keičia savo pavidalą. Ji gali iškilti kaip aistringa meilė, kaip pavydas, kaip garbės, pinigų troškimas ir t.t. Juo stipresnė valia gena individą siekti efemerinio tikslo, tuo didesnė jį ištinka kančia jo nepasiekus. Kita vertus, juo labiau sieki tikslo – tuo labiau jis nutolsta. Nėra tokio troškimo, kurį realizavus valia pasakytų sau „jau gana“. Net pasiekusi didžiausią triumfą, kitą rytą ji vėl gena pasmerktąjį aklai stumtis į priekį ir siekti ko kito. Valia nepasotinama ir raji. Ji amžina, kaip ir iš jos kylanti individo kančia. O ką jei žmogus nieko labai stipriai nesiekia, jeigu jo valia priblėsusi, o troškimai tampa lengvai patenkinami? Tada kančia, kaip aštrus skausmas, nurimsta, bet visai neišnyksta, tik įgyja kitą pavidalą. Individą apninka baisi tuštuma ir nuobodulys. Jo paties egzistencija, sako Schopenhaueris, jam tampa nepakeliama našta. Kas geriau – nuobodulys ar aštrus skausmas? Pasirinkimas nėra labai didelis. Gal vis dėlto geriau aštrus skausmas? Man asmeniškai tai geriau pažįstama kančios forma. Taip kentėdama jautiesi tarsi būtum kokia plekšnė, skrudinama ant žarijų. Kartais ši kančia lokalizuojasi kokioje nors vienoje vietoje, dažnai – kairėje, kažkur tarp šonkaulių. Atrodo, tarsi skaudėtų širdį, o skauda, kaip Schopenhaueris pasakytų, valią. Vaikystėje, pasakoja mane prisimenantys, jei sugalvodavau, kad noriu saldainių ar kokio kito daikto, o tėvai man nenupirkdavę, aš visą kelią iki namų, kokį kilometrą, grįždavau rėkdama. Tikra Schopenhauerio voliuntarizmo herojė. Giminės stebisi – kaip ši baisi mergaitė užaugusi šitaip pasikeitė. Nepasikeičiau – pasikeitė valios objektai. Jie tampa nematomi, kitiems neatpažįstami. Aštrų skausmą esu linkusi išgyventi absoliučioje vienatvėje ir tyloje. Ten jam ir vieta. Taip geriau galima suvokti metafizinę kančios prigimtį.

[Baranova J. Baimė nuskęsti. Tarp nuobodulio ir kančios. Vilnius: Apostrofa. 2009. P. 132, 133]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code