rorty

Jautrumas skausmui ir abstrakti pareiga. Kantas buvo būtinas Rorty tam, kad išryškintų savo paties filosofines nuostatas – radikalų antikantizmą. Neigdamas Kantą, Rorty teigė savo pragmatizmą. Pasak jo, Kantas svarsto nepraeinančias, amžinas problemas. Rorty siekė paneigti, kad filosofijos tikslas – atskleisti pažinimo pagrindus. Filosofija jam nėra tyrimas ar atspindėjimo teorija. Filosofija yra žmonijos pašnekesys, prasidėjęs nuo Platono. Filosofus jis padalina į dvi priešingas grupes: „sisteminančius“ ir „redaguojančius“, „ironikus“ ir „neironikus“, „kantininkus“ ir „hegelininkus“. Kantas – pagrindinė figūra. Rorty sutiko su tuo, kad Kantas sukūrė visas tradicines proto sąvokas ir išlaisvino erdvę moralei. Bet čia ir sustojo. Kantas, pasak Rorty, klaidina visus teigdamas, kad galima rasti būdą moralės problemoms spręsti. Tai, kad pasak Kanto, filosofija – priviligijuota ir ypatinga, tai įrodo, kad tai nesėkmingiausias Kanto filosofinis palikimas. Priviligijuotą filosofijos padėtį kitų kultūros sričių atžvilgiu ir kritikavo Rorty.

Rorty požiūriu, Kanto moralinė teorija yra šalta ir bejausmė, nes moralė joje atskirta nuo gebėjimo pastebėti ir susitapatinti su kito žmogaus skausmu ir pažeminimu. Jis net nesvarstė Kanto kategorinio imperatyvo „Nenaudok kito žmogaus kaip priemonės, o visada žvelk į jį tik į kaip savaiminį tikslą“. Abstrakcija ir filosofija, jo požiūriu, visada skatina nejautrumą.

Rorty etikos subjektas – jautrus empatiškas žmogus. Tą žmogų Rorty vadina liberalu. Liberalas – tai žmogus, kuris jautrus atsitiktinumui, bet ne abstrakcijai. Simbolis – „stiprus poetas“, o ne filosofas. Jautrumas kito skausmui reikalauja vaizduotės, o ne proto.

Etnocentrizmas prieš kosmopolitizmą. Rorty radikaliai nesutiko su Kantu, kad žmogus gali turėti vidinio orumo, nepriklausančio nuo jokios konkrečios bendruomenės. Jis rašė: „Tautos, bažnyčios, judėjimai šviečia kaip istoriniai pavyzdžiai ne todėl, kad jie atspindi aukštesnių šaltinių skleidžiamus spindulius, o dėl kontrasto efekto – lyginant juos su blogesnėmis bendruomenėmis.“

Jis sprendžia klausimą, ar amerikietis, gyvendamas „geresnėje“ visuomenėje, jaučiasi turįs daugiau orumo negu rytų europietis. Jis pateikia miške pasiklydusio vaiko pavyzdį. Ar šis vaikas turi žmogiškojo orumo, jei jo tautos šventovės yra sunaikintos, o knygos sudegintos? Rorty sako – ne. Bet „geresnė“ visuomenė gali grąžinti vaikui orumą. Rorty kritikuoja kantiškąją liberalizmo sampratą ir remiasi pavyzdžiu iš JAV praeities, kai liberali kultūra buvo pasiekusi vos ne viršūnę. Jis neslepia savojo etnocentrizmo.

Kas kantininkas, o kas – antikantininkas? Rorty teigė: demokratijai apskritai nereikia filosofijos (straipsnis „Demokratijos prioritetas prieš filosifiją“). Jis svarsto klausimą, ar Rawlsas – kantininkas, ar antikantininkas. Pradžioje jis Rawlsą laikė kantininku (tam pagrindas buvo Rawlso straipsnis Teisingumo teorijos), o po straipsnio „Teisingumas kaip bešališkumas: politinis, ne metafizinis“, atsiėmė savo žodžius.

Rorty nekritikuoja liberalios tradicijos, jis ieško naujų jos pagrindimo galimybių.

Filosofija – tik rašymo būdas. Rorty interpretavo Derrida kaip antikantininką. Jis, kaip ir Derrida, mano, kad „kalbos filosofija yra iliuzija, dėl kurios filosofija (kantiškoji filosofija) mananti, jog ji yra kažkas daugiau nei vien rašymo būdas, irgi yra iliuzija.“ Rorty vėl visus filosofus dalina į dvi dalis: į tuos, kurie mano, kad filosofija – tai tik rašymo būdas (Derrida, Rorty), ir visus kitus, kurie manė kitaip, t.y. „kantininkus“. Heideggeris – kantininkas, nes nemėgo rašymo. Rorty, tęsdamas Derrida, kartojo, kad filosofija – tai tik rašymo būdas. Tačiau filosofiją jis laikė nereikalinga liberalo žodynui. Rašydamas rorty nežaidė tekstu. Jo nedekonstravo. Tai apie ką jis rašė, jam rūpėjo labiausiai.

Nietzsche ir Rorty. Rorty Nietzsche‘s netyrinėjo. Apie nietzsche‘s filosofiją jis sprendė remdamasis originalia ir įžvalgia Nehamo knyga Friedrichas Nietzsche: gyvenimas kaip kūryba. Rorty buvo svarbi žodžio galia. Nietzsche Linksmajame moksle rašė: „Man kainavo nepaprastai daug pastangų suvokti – ir dabar dėl to tebesikamuoju, jog kur kas svarbiau žinoti, kaip daiktai vadinasi, nei kad jie yra“.

Gebėti save kurti – tai, anot Rorty, gebėti naujai save aprašyti iki tol nevartotais žodžiais. Savęs pažinimo idėja. „Stipraus poeto“, jaučiančio pirmiausia gyvenimo atsitiktinumus ir gebančio naujomis metafaromis save sukurti, įvaizdis tapo tipišku Rorty numanomos asmenybės siekiamybės idealiu tipu. Rorty neatrodė, kad Nietzsche iki galo „stiprus poetas“. Poetas siekia būti kitoks nei kiti, bet ne tobulybės. Toks yra Proustas. Nietzsche yra teoretikas, ne rašytojas. Nors ir būdamas ironiku, teoretikas, kitaip nei rašytojas ironikas nuolat yra gundomas tobulumo, ne vien grožio. Nietzsche siekė kažko didingesnio.

Freudas prieš Kantą: sąžinė kaip atsitiktinumas. Rorty interpretavo Freudą visiškai kitaip nei Foucault. Foucault akimis, psichoanalitikas panaikina dialogą tarp sergančiojo ir sveikojo. Vyrauja psichoanalitiko monologas. Rorty, tai nebuvo svarbu. Freudas, pasak jo, į etiką įveda visai naują žodyną. Vietoje dorybių ir ydų etikoje po Freudo kalbama apie infantilumą ar sadizmą, paranoją. Freudas, o ne Nietzsche, pasak Rorty, paneigia Kantą. Kantas padalijo žmogų į dvi dalis. Vieną dalį pavadino „protu“, kurį turime mes visi. Kanto etikoje žmonės skiriasi tik pojūčiais ir troškimais – tuo, kas yra akla, atsitiktina. Freudą Rorty priešpriešino Kantui todėl, kad šis įžvelgė kitą racionalumo paskirtį. Racionalumas jam, tai mechanizmas, „kuris pritaiko atsitiktinumus prie kitų atsitiktinumų“. Rorty Freudomoralės filosofijoje  rado savosios postmoderniosios etikos išeities tašką. Jis leido pamatyti, kad mumyse nėra tokios esminės savybės, kurią būtų galima pavadinti asmenybe.

Freudo psichoanalitinę žmogaus sampratą įprasta interpretuoti kaip neistorinę. Kokioje šalyje begyventume, visi kenčiame dėl to paties – dėl Edipo komplekso. Jis lietė ir urvinį žmogų, ir klajoklį, ir Egipto valstietį, ir Japonijos samurajų. Ji liečia ir šiuolaikinį žmogų. Rorty įžvelgė dar ir naujus Freudo mokymo aspektus. Freudo mokyme jis pastebėjo detales, kurios dalyvauja kiekvienos konkrečios sąžinės formavimosi procese. Detalė Kantui neatrodė svarbi.Kantas sudievino asmenybę. Kantas asmenybę susiejo su tuo, kas visuotina ir universalu. O Freudas, Rorty nuomone, parodė, kad sąžinė yra istorinis produktas, kad ji priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo. Rorty, interpretuodamas Freudą, atsiribojo nuo jo bendros psichoanalitinės schemos. Rorty svarbu, kad Freudas sugebėjo paaiškinti, kodėl konkrečioje situacijoje asmenys patiria kaltę, nerimą, pyktį. Freudas padeda mums suprasti, kodėl mes padedame vienam draugui ir nepastebime didesnio kito žmogaus, kurį mes manome mylį, skausmo. Freudas padeda suprasti, kodėl galima būti švelnia motina ir tuo pačiu negailestinga koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja. Freudas parodė, kad  nėra vieno asmenybės branduolio, kad mumyse persipina įvairios asmenybės. Jos priartėja, nutolsta, kalbasi tarpusavyje, bet niekada nesutampa. Postmodernioji etika, Rorty manymu, tik tada ir tampa galima, kai ji atsisako ieškoti vienos asmenybės prigimties projekto.

Rorty postmodernioji etika, tai etika, kurioje nėra aukštesniojo ir žemesniojo , nėra asmenybės centro ir periferijos, neieškoma geresnių ar blogesnių asmenybės savybių.  Visos savybės tarsi vienodos vertės, nes visos jos atsitiktinės.

Kaip tokioje atsitiktinumo žaismėje galima asmenybės savikūra?

Nietzschei antžmogis kaip maksimali individo valios išugdymo ir stiliaus charakteriui suteikimo įtampa.

Kokį save sukursiu, jei nėra jokios aukštesnės paradigminės perspektyvos? Gal galiu tiesiog plaukti pasroviui?

Rorty stiprus poetas ir liberalus ironikas, poetizuodamas pasaulio atsitiktinumus, kartais tampa artimas dzenbudizmo meistrams. Jam visai nebūtina ieškoti pamatinės gyvenimo linijos. Susiklosto tam tikra daiktų konsteliacija (kurio nors dalyko, reikalo padėtis; susiklosčiusios aplinkybės), kuri ir suteikia gyvenimui tam tikrą tonaciją.

Šis projektas, Rorty manymu, teisingas tik kaip projektas, bet ne kaip rezultatas. Projektas, kuriam įgyvendinti neužtenka viso gyvenimo. Taigi asmenybė – atsitiktinumų tikslas, o ne sutvarkyta savybių sistema.

Postmodernistinė Rorty etika – radikalaus nesirinkimo etika. Ir Kantas, ir Nietzsche rinkosi, kūrė tam tikrą asmenybės modelį. Kantui – neegoistiška, neegocentriška, vaizduotės neturinti, garbinga, padori, pareigą vykdanti asmenybė. Nietzschei – antžmogis. Abu tipus galima vertinti ir lyginti. Garbingi žmonės dažnai yra nuobodūs, o kūrėjai priartėja prie beprotybės. O Freudas nė vieno iš jų nesirinko kaip pavyzdžio. Freudas neskatino rinktis. Freudą žavėjo poetas, bet aprašė jį kaip infalitą. Freudui nuobodus moralus žmogus, bet laikė jį suaugusiu ir brandžiu. Kiekvienas gyvenimas yra nuolatinis kūrybos procesas. Gyventi – tai fantazuoti. Savikūra, Freudo akimis, vyksta nuolat.

Aš – tai mano metaforos. Mes kuriame apie save naratyvus (kaip pasakojimus, aprašymus), metaforas. Mes paprastai smerkiame save ne už tai, kad nesugebame gyventi pagal universalius kriterijus, o už tai, kad nesugebame sukurti naratyvų, kurie atskirtų mus nuo praeities.

Išradingas naratyvų kūrėjas vienus naratyvus juk gali pasakoti vieniems, o kitus – kitiems, atsižvelgiant į situaciją. Taip dažniausiai elgiasi aferistai, apgavikai. Kai skirtingi to paties asmens apie save pasakojami naratyvai prasilenkia ar prieštarauja vieni kitiems, tokį fenomeną vadiname asmenybės suskilimu, šizofrenija ar galutiniu asmenybės praradimu. Juk pasakojantysis gali pasiklysti savo kuriamuose naratyvuose. Tada asmenybė naratyvais ne sukuriama, o prarandama. Iliuzinių vaidmenų kaita. Ar naratyvai neturi koreliuoti ir tarpusavyje, ir su tam tikra patirtimi, ir su pasakojančiojo realybės jausmu? Ar naratyvas, sukurtas žaismingomis metafaromis, kurios prasilenkia su pasakojančiojo patirtimi gali būti laikomas naratyvu apie jį patį? Gal tik meno kūriniu. Jo vertė tuomet matuojama ne tuo, kiek prasmės jis suteikia gyvenimui, o tuo, kiek jis naujas, originalus. Asmenybė ne kaip realybė, o projektas – „idealusis aš“. Meno kūrinys yra meno kūrinys, o gyvenimas yra gyvenimas. Rorty savo etikoje suartino abu šiuos dalykus.

Rorty savikūros projekte pasakojimas apie save niekada netampa galutiniu. Gyvenimas vyksta toliau. Schustermanas pastebi, kad save praturtinti ir išplėsti, ko siekiama savikūros projektu, gali tik tokia asmenybė, kuri turi ką plėsti – ji privalo turėti kažkokį pastovų branduolį. Savikūra, Schustermano manymu, reikalauja save riboti, o ne plėsti iki begalybės. Naratyvas privalo būti vientisas ir nuoseklus, nuo to priklauso asmenybės vientisumas ir nuoseklumas. Kitu atveju savęs tobulinimo projektas tampa mitiniu ir neįgyvendinamu. Asmenybės vienybė, pastebėjo Schustermanas, niekada nėra duota. Ji sunkiai, skausmingai sukontroliuojama. Vienijančio naratyvo turi būti siekiama. Vientisa asmenybė nereiškia vienaplanės asmenybės, bet ji negali būti ir netvarkinga, nesuderinamų „pseudo-asmenybių“ kolekcija. Ar Rorty ieško vienijančio naratyvo? Schustermanas mano, kad Rorty suprato tokio naratyvo būtinybę. Tačiau, kita vertus, jis slaptai neigė šį nuoseklumą, teigdamas, kad asmenybė sudaryta iš daugybės nesuderinamų asmenybių. Lieka tik kitimo pastovumas. Nepastovumo pastovumas, Schustermano manymu, paneigia asmenybės vientisumą.

Schustermanas pastebi, kad Freudas neskuba išskaidyti asmenybės į daugybę „psedo-asmenybių“, kaip tai darė Rorty. Freudo asmenybė išlaiko hierarchinę struktūrą. Freudas teigė, kad asmenybės sistemoje vyrauja pasąmonė, o ne skirtingos asmenybės.

Aš ir kiti: naratyvo galia. Rorty naujus naratyvus kuria ne tiek tam, kad atrastų save, o tam, kad suformuotų savo santykius su kitais. Jo etikoje santykis su kitais konstruojamas numanomų galios santykių įtampoje. Metafora – kovos įrankis. Tai – galimybė kitiems neleisti aprašyti savęs pagal jų skonio kriterijus. Kiti kelia grėsmę. Naujumo reikia kitiems priblokšti. Svarbu neleisti savęs pajungti jų aprašymams. Kas kuria naratyvą – tas padėties šeimininkas. Svarbu „netilpti“ į kieno nors aprašymą – kito formą, sumanymą ar projektą.

Grėsmę kelia ne tik santykis su kitu žmogumi, bet ir pasaulis. Pasaulis gali sutraiškyti mus. Neviltis, sielos skausmas gali mus išstumti. Mūsų asmenybės nėra tokios galingos, kad galėtume šiai galiai pajungti kalbą. Susidūrę su tuo, kas nelingvistiška, kas nežmoniška, netenkame gebėjimo įveikti atsitiktinumą ir skausmą.

Proustas ir Nietzsche. Nietzsche rašė apie idėjas. Proustas – apie kitus žmones. Pasak Rorty, Proustas – pranašesnis. Pranašesnis aprašymas tas, kuriame kalbama apie žmones. Kodėl? Žmonės įdomesni? Ne. Nietzschei ir Proustui svarbūs galios santykiai. Tačiau siekdamas galios Nietzsche, būdamas filosofas, o ne rašytojas, kaip Proustas, atsidavė aukštesniam tikslui, t.y. aukštesniai galiai. Proustas primetė savo galią kitiems. Tačiau jis nesiekė prisijungti prie galios kaip Nietzsche. Jis net nejautė džiaugsmo primesdamas savo galią kitiems. Tiesiog siekė save išlaisvinti. Nenorėjo būti tik tokiu asmeniu, kurį kiti žmonės manė, kad pažįsta, nenorėjo būti „nufotografuotas“ iš kito žmogaus perspektyvos.

Kodėl reikia bijoti būti kitų žmonių aprašytam?

Juk yra žmonių, kurie mus gerbia, supranta ir myli. Ir tie, kurie nesupranta, negerbia, nemyli ar yra abejingi, gali pamatyti mus iš mums patiems visai netikėtos perspektyvos. Jų aprašymai gali pasirodyti nauji ir įdomūs, o gal žeidžiantys, juokingi ar paradoksiški. Bet juk liberalus ironikas ir turėtų siekti praplėsti savo asmenybės ribas. Kitų aprašymuose mūsų asmenybė gal labiau atsiskleistų nei mūsų pačių. Jie galėtų stipriam poetui suteikti naujų temų. Bet Rorty stiprus poetas nėra tiek stiprus, kad galėtų toleruoti kitų diskursus apie save.

Sartre laisvės ir daikto atskyrimas. Pasak Rorty, jei liekame tik kitų aprašyti, tampame tik daiktais tarp daiktų. Rokantenas Sartre‘o romane “Šleikštulys“ kovojo su šleikštuliu. Jis suprato egzistencijos daiktiškumą. Jam laisvė – tai realybės vengimas. Tačiau Rokantenas galynėjosi ne su kitais žmonėmis. Jie jam nesvarbūs. Jis galynejosi su egzistencija, su daiktais. Jis su kitais nekovojo. Jei jam jie būtų rūpėję, nebūtų pajutęs egzistencijos šleikštulio.

Rorty stipraus poeto problema. Stiprus poetas niekada nepajaus, kaip Sartre‘o herojus, egzistencinės tuštumos. Nors turėtų jausti daug skausmingiau, nes rortiškasis poetas neturi jokios asmenybės ašies ir esmės.

Rorty poetas nesprendžia ir vienatvės problemos. Jam netrūksta kitų. Atvirkščiai, jis pavargęs nuo kitų. Kiti kopijuoja jį su savo „fotoaparatais“, todėl Rorty poetas bijo būti kitų žmonių kitaip suprastas ir pavadintas. Jis nori turėti galią valdyti jų naratyvus apie save. Tam reikia sukurti įtaigų niekieno neatpažįstamą, o tik sugalvotą aprašymą apie save. Proustui tai ir pavyko. Jis Rorty kaip pavyzdys. Rorty sako, kad Proustui pavyko „sukurti skonį, pagal kurį apie jį bus sprendžiama“. Svarbu neištirpti kaip aprašomam objektui kitų aprašymuose. Tokia baimė gali kelti ir nerimą kūrėjui. Bet ar tai jau nėra neurotiškas noras bet kuria kaina išsiskirti iš kitų? Ar tai nėra dėmesio sau, kaip unikaliam asmeniui, reikalavimas? Nenumaldomas noras.

Ar tikrai Proustas, rašydamas romanus, sprendė savo asmeninę galios santykių su kitais problemą?

Rorty interpretacijoje tarsi ir peršasi tokia išvada. Bet ar kūrėjas kuria tik todėl, kad išspręstų savo psichologines problemas, išsklaidytų savo santykių su kitais žmonėmis įtampą? Gal rašymas ir yra būdas atsikratyti savo minčių, kaip sakė Nietzsche. Bet iš kur kyla tokios mintys? Pasak Jungo, meninko psichologija yra ne asmeninis, o kolektyvinis dalykas. Kaip asmuo meninkas gali turėti savo nuotaikų, norų, asmeninių tikslų, bet kaip meninkas jis yra kolektyvinis žmogus, nesąmoningai atspindi žmoniją, atskleidžia simbolius, kurie gyvuoja ne tik jo vieno sieloje. Meno kūrinys – bendrumo, kolektyvinės pasąmonės išraiška.

Naujumas ir atradimas: Rorty, Foucault. Kontrargumentas Rorty, kad save aprašantį naują žodyną visada būtina iš naujo atrasti.

O kodėl reikia manyti, kad išgyventi savo gyvenimą kaip meno kūrinį galima tik radus naujų metaforų? Ar negalima sukurti savo gyvenimo kaip meno kūrinio visiškoje tyloje? Nevertinant žodžių. Nesiekiant estetinių tikslų. Siekiant tiesiog būti. Pvz.: tapus dzenbudistu. Arba vien bandant juo būti. Vien bandant suprasti, kas tai yra būti dzenbudistu arba kuo nors kitu. Net ir nesugebėjus tapti. Tokie gyvenimo stiliai jau yra susiklostę prieš daug tūkstančių metų. Sugebėjimas įsiklausyti į kitų žmonių patirtį. Atrasti iš naujo tai, kas jau yra kitų atrasta. Tai nėra lengva. Naujos patirties, kaip nepažįstamo gyvenimo stiliaus paieška. Tokiu būdu ir savojo gyvenimo kūryba. Aprašyti nauju žodžiu, ne paties sukurtu.

Naują žodyną save aprašant juk galima ir rasti. Radinys, kurį randame kitų patirtyje, įsiliejęs į mūsų ankstesnės patirties mozaiką, tampa visiškai kitoks, netikėtas, neatpažįstamas.

Ar viską, kas su mumis nutinka, būtina aprašyti ir nuosekliai papasakoti?

Verbalinis naratyvas. Tokį gyvenimą Rorty vadina ne estetiniu, bet asketišku, bei laiko ne tokiu sėkmingu. Schustermanas oponuoja Rorty. Jis sako, kad klaidinga yra teigti, jog gyvenimas, ieškantis vienybės negali suteikti estetinio džiaugsmo. Juk ir askezė gali teikti estetinį malonumą. Gyvenimas prie žemės prisirišusio, šeimai atsidavusio žmogaus gali kelti didesnį tvarkos, harmonijos ir nuoseklumo pojūtį ir tuo pačiu būti pasirinktas dėl estetinių sumetimų. Galima juk estetiškai stilizuoti save ir priimant įprastus vaidmenis, gyvenimo stilius. Tokį gyvenimo modelį buvo pasirinkęs Foucault.

Foucault ir Rorty. Schustermanas priešpriešina juos. Foucault graikų ir romėnų etikoje rado paradigminius pavyzdžius. Nei graikams, nei romėnams nebuvo jokio poreikio išrasti visai naują formulę. Jie kūrė kolektyvinio estetinio egzistavimo modelį. Rorty padarė klaidą, sutapatindamas kūrybą vien tik su naujumu, o postmodernistinę etiką – vien su estetinio gyvenimo paieška, kritiškai pastebi Schustermanas.

Žmogaus gyvenimo kūrimas ir meno kūrinio kūrimas. Reikėtų įžvelgti skirtumą tarp žmogaus gyvenimo ir meno kūrinio kūrimo. Meno siekis – kurti ne tiesą, o grožį. Menas neatspindi tikrovės, o sukuria naują tikrovę. Menui svarbu ne vaizdo tikslumas, o jo originalumas. Originalumas nurodo, kiek kūrinys yra naujas. Meno kūrinys savaip peržengia realybę. Tačiau visi naratyvai apie savo asmenybę turi būti įtraukti į realybės kontekstą. Rorty kažkodėl to nepaminėjo. Ir tai yra didžiausia jo etikos spraga. Naratyvai negali prarasti sąsajų su realybe. Kitu atveju savikūra gali tapti nevaldoma, į kūrybą galiu įtraukti ne tik save, bet ir kitus asmenis. Galiu teatralizuoti savo gyvenimą. Reikės kitų žmonių ir tuo būdu savavališkai juos įtrauksiu. Kaip pvz. Baranova nurodo dadaistų savižudybę. Dadaistai nejautė ribos tarp gyvenimo ir kūrybos. Ieškodami naujumo, savižudybę jie traktavo kaip meno kūrinį. Alvarezas  knygoje „Laukinis Dievas“ aprašo, kaip dadaistai kūrė ne tik savo gyvenimo, bet ir savo mirties stilių. Vienas iš jų pareiškė, kad nori mirti tada, kada norės ir mirs su kažkuo kitu. Mirti vienam jam nuobodu. Jis pasikvietė draugus į kelionę, kurioje ir nusižudė – perdozavo opiumo ir nunuodijo draugus, kurie nesiruošė mirti. Tai ne meno kūrinys, o gyvenimo nuotrupa, kur galioja visai kitokios taisyklės, suvokiamos sveiku protu.

[Parengta pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Share Button
Share