Kas yra metafizika?

„Kodėl apskritai yra esinys, o ne priešingai, Niekis?“

 – Heideggerio moto-klausimas.

tumblr_mc8mv4po0K1qap55ao1_500

René Magritte – Memory, 1948.

Metafizika – tai pirminė filosofija, pirmapradė patirtis, pirmasis žmogaus sąlytis su tuo, kas nėra jis pats – su daiktais, su pasauliu, su kitais žmonėmis – ikikultūrinė Būtis. Heideggeris interpretuoja Descarte‘o laišką Piko apie filosofijos medį. Būties tiesa – tai dirva, o metafizika – filosofijos medžio šaknys, kurios nukreiptos į viršų, į kamieną, tačiau ne į pačią dirvą. Medis – pasaulio vaizdas, regimybė.

Filosofas kviečia įveikti metafiziką Būties tiesos mąstymu, nes kiekvienas esinys, pasak jo, pasirodo kaip esinys Būties švytėjime, kaip įvykis ir laisvės patyrimas.

Iki Heideggerio apie Būtį buvo mąstoma kaip apie daiktavardį. Jis atskleidė žodžio Būtis veiksmažodiškumą, Būtį kaip įvykį, pastebi E. Levinas.[1] Tuo Heideggerio kūryba yra reikšminga, tačiau ji ypatinga ir kitu aspektu, kurį pastebi A. Šliogeris. Heideggeris, anot jo, paneigia individualumo principą, sudaiktina transcendenciją, atskiria ją nuo juslinio fenomeno, esinio. Būtį sutapatina su Niekiu, šitaip pašventina filosofinį ir egzistencinį nihilizmą, kuris tampa mūsų dienų pasaulio kasdienybe. [2]

Klasikinė filosofija į pasaulio problemas žvelgia per būtybes – per daiktus, per žmogų. Heideggeris paskelbia Būtį paskendusią užmarštyje ir kaltina metafiziką nuolatiniu esinio su Būtimi painiojimu. Jo pastanga nukreipta į pasaulio suvokimą iki suvokiant būtybes.

Filosofija kalbėdama apie esinius, supranta žodžio Būtis prasmę, tačiau tos prasmės, anot jo, nepaaiškina. Būties užmarštį Heideggeris įvardina kaip Būties stoką. Jis įžvelgia šių laikų pavojų: žmogus iškritęs iš Būties ryšio su esme, o šis iškritimas – nematomas, paslėptas. Heideggeris rašo:

„… tai, į ką nukreiptas pasauliškas santykis, yra pats esinys – ir daugiau niekas;

tai, kuo vadovaujasi bet kokia laikysena, yra pats esinys – ir daugiau niekas;

tai, su kuo susiduria įsiveržiantis tyrinėjimas, yra pats esinys – ir daugiau niekas.“[3]

Mokslas nepripažįsta ir atmeta Nieką. Jam rūpi tik esinys, o Niekas jam tik baidyklė ir kliedesys. Mokslas apie Nieką nieko nenori žinoti. Kas yra Niekas? Šitaip klausdami, mes paverčiame Nieką esiniu. Tačiau paradoksas yra tas, kad Niekas kaip tik yra absoliučiai skirtingas nuo esinio. Klausimas netenka pačio objekto, todėl neįmanomas ir joks atsakymas. Visuotinė logika šį klausimą eliminuoja.

Heideggeris pritaria Hegeliui, kad grynoji Būtis ir grynasis Niekas yra tas pat. Niekas išreiškia visišką skirtumų nebuvimą. Jis rašo: „Niekas yra pirmapradiškesnis už Ne ir neigimą“[4]; „Be pirmapradės Niekio atverties nėra jokios Būties sau ir jokios laisvės.“[5] Jis Niekį įtraukia į ontologinį akiratį savo eckhartiška teze, jog Niekis atskleidžia Būties prasmę.

Baimėje atsiskleidžia Niekas. „…tačiau ne kaip esinys. Jis nėra duotas kaip objektas. Baimė nėra joks Nieko suvokimas. Ir vis dėlto Niekas  atsiveria per ją ir joje, nors ir vėl ne taip, tarsi Niekas pasirodytų atskirai, „šalia“ esinių visumos, kuri panyra į klaikumą,“ – rašo Heideggeris.[6]

Heideggerio filosofijoje, mano supratimu, galime taip pat įžvelgti ir antikinę šviesos fenomeno interpretaciją, kai su daiktais susitinkame Niekio viduje, t.y.  pamatome juos šviesoje. Šviesa išstumia tamsą ir dėka jos erdvė virsta tuštuma. Tokiu būdu, daiktai randasi iš neapibrėžtos platumos. Daiktai atsiranda iš nieko, dėka šviesos, o pats matymas virsta užmarštimi. Šviesa apšviečia daiktus pati likdama nematoma. Ji – paties savęs šaltinis (tai galime pastebėti naktį: iš toli švytinčius žiburiukus, ugneles). Šviesa – kaip absoliutus objektas.

Galiausiai Heideggeris prieina prie išvados, jog metafizika priklauso žmogaus prigimčiai, ji mąsto Būtį, tačiau dėl savo mąstymo prigimties nepajėgi apmąstyti Būties tiesos.[7]

Filosofijos vienintelis orientyras yra tiesa, tai kas yra antlaikiška ir amžina. Nuo graikų laikų filosofija yra mąstymas apie abstrakčius dalykus. Metafizikos problematiką sudaro tikrumo paieškos.

Man įsiminė N. Kardelio mintys, išgirstos 2014 m. pavasarį, per jo skaitytas paskaitas „Žmogus ir metafizika“, skirtas A. Šliogerio filosofijai: metafiziškumas negali būti tik kaip grynoji teorija, nes tuomet dingsta intersubjektyvumas. Filosofijos savitumas slypi tame, kad tai yra mokėjimas apsakyti abstrakčius dalykus iš konkrečios perspektyvos. Neigiama metafizika kuria sampratą, nuostatą apie tikrovę, kuri diktatoriškai yra primetama. Tuomet filosofinė teorija tampa įtartina dėl savo universalizmo, kurio neįmanoma pagrįsti.

Metafizinė nuostata, jeigu konstruojama tik teoriškai, nėra prieinama patirties būdu, netenkina filosofinių kriterijų. Paradoksalu yra tai, kad visgi filosofija yra mąstymas apie abstrakčius dalykus. Šiuolaikinė filosofija įveda pataisą, reikalavimą, kad abstraktūs dalykai būtų pamatomi iš konkrečios perspektyvos, per patirtį. Filosofija turėtų kalbėti apie tai, kas universalu, abstraktu; filosofas turėtų matyti bendrą pasaulio vaizdą, tačiau tą matymą sugebėtų pateiki iš savo autorinio taško, graikišku supratimu, kai metafiziškumas papildomai užklausiamas. Štai taip Naglis Kardelis apjungia Šliogerio filosofijoje metafiziškumą su antimetafiziškumu ir išskleidžia juos kitoje perspektyvoje.

Filosofo darbas yra „užgriebti“ Būtį taip, kad kiti atpažintų savo patirtį, bet kalbėti filosofas turėtų, ir per savo patirtį, ir ne tik per savo patirtį; per tokią patirtį, kuri surezonuotų su kitų patirtimi.

Metafizika – kebli. Šiuolaikinė filosofija yra postmetafizinė: netoleruoja teorinių schemų, kurios turi universalizuojamumo pretenziją, normatyvinį matmenį ir neturi intuityvumo, patirtinio momento.

Deleuze`as su Guattari priklausytų postmetafizikams. Jiems medžio vaizdinys būtų klasikinės, vertikalios, t.y. hierarchinės Vakarų mąstymo minties struktūros simbolis. Savo veikale „Tūkstantis plokštikalnių“ medžiui jie priešpastato rizomą, kurios sąvoką „pasiskolina“ iš botanikos mokslo. Rizoma – horizontali, besidauginanti ūgliais, kurie negali būti sujungti į vientisą struktūrą. Tai urvo metafora. Rizoma kuria tinklus, kuriuose kiekvienas elementas gali būti susietas su kitais, atsitiktine ir nereguliuojama tvarka. O medžiai, jiems būtų, veikiau šakojimosi procesai, laikinos ribos, akimirkai sustabdančios rizomą ir jos transformaciją. Nėra jokių universalijų, manau sukritikuotų Heideggerį Deleuze`as su Guattari, yra vien tik paskirybės.[8] Jie rašo apie šiuolaikinį pasaulį, tapusį chaosu, kuriame filosofinio medžio šaknys jau beveik sunaikintos, o vienybė egzistuoja tik kaip praeitis ar galimybė. Filosofinis medis kažkada fiksavo tvarką, dabar bet kuris rizomos taškas jungiasi su bet kuriuo kitu tašku; daugybiškumas, heterogeniškumas pagrindiniai filosofijos principai. Rizomoje nerasime taškų, pozicijų, kurios buvo medžio struktūroje. Lieka tik linijos: išslystančios ir deteritorizuojančios, keičiančios prigimtį. Rizoma – kaip trumpalaikė atmintis ir kaip žolė, auganti neapdirbtose erdvėse, užpildanti tuštumą. Žolė – gebanti peržengti ribą, tai procesas, kuris nesiliauja nei judėti, nei gilėti ir niekuomet nenustoja tęstis – nykti ir atsinaujinti.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. gruodis
musmire.wordpress.com

[1] Levinas E. Etika ir begalybė// Pokalbiai su Philippe‘u Nemo. Vilnius: Baltos lankos. 1994. P. 30
[2] Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 349
[3]  Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992. P. 114
[4] Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992. P. 116
[5]  Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992. P. 121
[6]  Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992. P. 120
[7] Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992. P. 129
[8] Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P. 229

Literatūra:
Heideggeris M. Rinktiniai raštai// Kas yra metafizika? Vilnius: Mintis. 1992.
Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011.
Levinas E. Etika ir begalybė// Pokalbiai su Philippe‘u Nemo. Vilnius: Baltos lankos. 1994.
Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012.
Deleuze‘as su Guattari. Mille Plateaux (1980). Trans. A Thousand Plateaus (1987).
Kardelis N.Žmogus ir metafizika. http://www.filosofija.info/a-sliogeris/zmogus-ir-metafizika/

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code