Kazino Tanato

jimLietingą lapkričio antradienį stoviniavau autobusų laukimo aikštelėje ir mintimis skubėjau į paskaitą aukštojo mokslo įstaigoje, pasiklausyti racionalių argumentų apie tai kaip viskas yra.

Pažvelgiau į tvarkaraštį. Ten buvo žadama, kad daugiavietis transportas atvyks septynios trisdešimt dvi, pažadai dažnai neišsipildydavo. Supratau, kad skubėti teks dar mažų mažiausiai dešimt, o gal ir penkiolika nepakeliamai ilgų minučių. Apsidairiau. Be manęs, šen bei ten, šaligatvio plyteles mindžiojo ir sėdynėmis suoliukus blizgino dar kokios keturios dešimtys žmonių. Žvilgsnis slystelėjo į netoliese pro dulkiantį lietų ryškėjantį raudoną užrašą „Kazino Tanato“. Karštligišku širdies ritmu pulsavo lempelės, akimirkai nutildavo, it užgniauždamos kvapą, o po to vėl prasprogdavo žaižaruoti, lyg informuodamos, kad kažkas ką tik laimėjo milijoną, o gal kad gavo galą? Panašiai mirksi ir greitosios pagalbos automobiliai.

Pajutau tylų beldimą. Ne, jis nebuvo tikras, kažkoks telepatinis, kažkur iš pasąmonės. Suklusau. Kilo nevalingas noras apsimesti, kad nieko nėra namuose. Kaip kadaise vaikystėje, kai į duris skambindavo pikti kaimynai, neapsikentę mano pro langą laidomų ugnimi liepsnojančių benzinu permerktų popierinių lėktuvėlių. Turbūt didesnei mūsų rajono berniokų daliai galėjai diagnozuoti piromaniją. Vos ne kasdien pasigirsdavo lango stiklus virpinantys sprogimai, o iš garso specifikos gana tiksliai žinodavome, kas jų kūrėjas. „Babach!!!!..“ nuskambėdavo už kelių kvartalų. „Ai, čia Marka..“, mintyse reziumuodavome. „Bubuch!!!..“ ir visiems buvo aišku, jog ryžas pagamino naują šedevrą. Turėjome bent kelias vietines pirotechnikos garsenybes…

Artėjo miesto autobusas. Kelios tuklios žmogystos su žvėrišku įsiučiu, su tokiu tiesiog nepermaldaujamu nuožmumu drąsiai metėsi po autobuso ratais, ne, ne visai po ratais, pasirodo link įlipimo durų, jie karštai veržėsi savo sėdyne uždengti švino kulkomis besispajaudančius dzotus, kad išgelbėtų pulkelį lūkuriuojančių stotelėje nuo mirties ir taip herojiškai įprasminę savo būtį istorijos audinyje taptų įkvėpimu ateities kartom. Įsmukau iš paskos, it koks autostrados vairuotojas radęs 200 km per valandą skriejantį sponsorių. Pasirodo viduje jokio pavojaus nebuvo. Falschalarm. Prityrusio faleristo žvilgsniu permečiau potencialių kandidatų į didvyrišką mirtį veidus, su palengvėjimu atsidusau ir klestelėjau į minkštą vietelę ties turėklu prie lango.

It bengališkas tigras riaumojantis daugiaratis prietaisas nešė proletariatą į miesto gilumą. Skubėjau pasitikti šviesų mokslo pasaulį, o kažko laukė šluota, prakaituotas telefonas, kubas betono, varvantys vamzdžiai, bulvių maišai, it vidudienio saulė plieskiantis pk monitorius, mokiniai piromanai, nesueinantis balansas, apsidirbę pacientai, nuskurdę prašytojai, milžiniški puodai virtuvėje, irzlūs pirkėjai, alkani klientai, žodžiu – skolos gyvenimui…

Vizitas įvyko naktį, sapne. Apsidairiau bestovįs tame pačiame kazino, kurį apžiūrinėjau dieną. Mane pasitiko įdėmus jaunuolio žvilgsnis:

– Sveiki atvykę. Kuo galiu būti jums naudingas? – Mandagiai pasiteiravo.

– Hmm… Dieną apžiūrinėjau jūsų įstaigą, kažkaip užkliuvo pavadinimas. Kažkoks jis žinote keistas.

– O koks jis, tas mūsų pavadinimas? – nusišypsojo jaunuolis.

– Tai kaip, negi nežinote? – nusistebėjau. – Kazino Tanato!

– Ach taip… Visiškai teisingai. Nesuprantu, ir kas gi čia keista? Žodis „Kazino“, kilęs iš italų „Casa“ – namas, „casino“ namelis, taigi tiesiog – Tanato namelis. Tanatas esu aš, o čia mano namelis, kontora, biuras, darbo vieta, paprastai sakant, ar kas vis dar neaišku?… O jei neaišku, kas toks aš esu – atsakau: Hipno brolis, Niktės sūnus, mirties dievas, naktinių plaštakių, narkomanų ir visokiausio plauko sukčių patronas… Taigi, kuo galėčiau būti naudingas, pone?

– Na žinote, aš kazino nesilankau, pats nesuprantu kaip čia patekau. Dieną žiūrėjau… O va dabar stoviu čia…

– Taip, matau, jūs ne mūsų klientas. Išties esate čia nes perskaitėte teisingai pavadinimą, tuo susidomėjote ir voilà. Nuolatiniai lankytojai šį pavadinimą perskaito kiek kitaip. Tai ką jūs dabar matote yra idealioji arba tiesiog tikroji būtis, noumeninė, būtis pati savaime jei norite, o tai ką „mato“ mūsų lankytojai yra tam tikra jos subjektyvi versija, idealiosios būties švytėjimas perkeistas jų sielos kaleidoskopo. Todėl jie mato kiek kitokį pavadinimą, interjerą, įrengimus bei namų šeimininką, – maloniai paaiškino mirties dievas.

– Supratau. Ir koks gi jūsų verslas, kuo čia išties užsiimate pone Tanatai? – paklausiau ir iškart pasigailėjau, susigėdau, pasijutau labai kvailai, susivokęs ko gi išties klausiu pas patį mirties dievą. Juk aišku: Mirties Dievas. M.D. Mayday.. Kas gi dar neaišku?.. Juk aišku, aišku..

– Matai…, – ilgesingai atsidusęs nutraukė mano paniką ir minčių monologą Tanatas, – šiaip gali mane vadinti Morisonu. Ir gal kreipkimės viens į kitą Tu?… – Pasiūlė ir prisidegęs plonytę ilgą cigaretę reziumavo, – šeimos verslas.

Šeimininkas pūstelėjo dūmų kamuolį. Vestibiulyje išgirdau tyliai plintantį Doors’ų „Riders On the Storm“. Morisonas rūkė ir žvelgė kažkur tolyn, lyg į laikų pabaigą, pranešdamas jiems, kad 23 amžiuje norėtų pasiimti penkiasdešimties metų išeiginę… Paskui, lyg prisiminęs mane, šyptelėjo laikų pabaigai ir tarstelėjo:

– Taaip… Džimas Morisonas – viena iš man širdžiai mielesnių epifanijų. Žodžiu, matau daug klausimų tavo sieloje. Atsakau. Kadais jūsų realybę mūsų šeima perpirko iš Titanų. O anie dar iš Pirmųjų Architektų, savo galingo proto dėka išpynusių šį pasaulį. Ši vieta – tai komercinis kalėjimas. Įkalintos sielos generuoja jėgos laukus, juos akumuliuojame ir išmetame į rinką. Laisvę tenka išsipirkti. Fizika paprasta. Teisinga siela pasirenka aukštas moralines vertybes (+), patirdama kančias (-) generuoja dvasinę šviesą. Sugeneravusi pakankamai – išsiperka laisvę. Jei subjektas savo dėmesį nukreipia į primityvesnius, grubesnius objektus, toks mums netinka, tik ryja, o pieno neduoda – tampa tiesiog nenaudinga biomase, šlamštu. Tokie čia palinkę prie automatų ir nukraujuoja. Aišku būdų yra labai įvairių, tai tik viena iš šiukšlių surinkimo technologijų. Bioenergija perdirbama ir keliauja į antrinių žaliavų rinką, naujų pasaulių statybai, moka gerokai mažiau, bet apimtys milžiniškos, tad pajamos taip pat visai geros, be to, gana pastovios, kas mums, kaip investuotojams, yra išties svarbu.

Suprantu, kad su tais aukštais idealais yra gal kiek painu, pasakysiu paprasčiau, tai tiesiog pirminė forma, pirminė kategorija iš kurios gimsta visos kitos, pirmasis „Taip“, tada „Ne“, tada „Taip-Taip“, „Taip-Ne“, „Ne-Ne“, o iš jų jau gimsta visi 10 000 dalykų.. Na žinai: „Pirma buvo Žodis“ arba „Dao“, arba „Aum“, „Didysis Bang!“ ir tada visa kita… Taigi, kuo arčiau pirminės kategorijos tavo pliusas, tuo aukštesnės kokybės produktą mums sugeneruoji…

Laikui bėgant atsirado ir daugiau investuotojų. Kai kurie jų apsireikšdavo masėms, mėgindami jas įkvėpti dvasinių perlų gamybai. Taip galiausiai investuotojai pasiskirstė pagal sektorius, kažkas renka perlus ir deimantus, kažkas uždirba iš atliekų. Tiesa, tas kur prie kryžiaus prikaltas, tai buvo atvykęs iš profsąjungos, vietos cecho meistras siūlė jam kyšį, net dešimtadalį akcijų, kad nesikištų, bet anas nesutiko, nuoširdžiai jūsų darbo sąlygas palengvint siekė, labai jau kategoriškai imperatyvus pasirodė.

Staiga susivokiau, kad esu savo kambaryje. Laikrodis rodė, jog dabar yra penkta valanda ryto. Atsisėdau ant lovos krašto ir susimąsčiau. Buvau nubudęs pas Morisoną, o dabar sapnuoju ar tada sapnavau, o dabar pabudau?

Autorius:
Edvardas Šidlauskas

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code