Tik po Jūsų, pone… prašom, pirma manęs

ziema_007
Žemiau pateikta kelių Emmanuelio Levino įžvalgų iš veikalo „Totalybė ir begalybė“ interpretacija.

 Levinas rašo: „Atskira būtybė gali užsisklęsti savame egoizme, įtvirtindama savo izoliaciją. Ir šis gebėjimas užmiršti apie Kito transcendenciją – nebaudžiamai išvaryti iš savo namų svetingumo dvasią (t. y. kalbą), išvaryti transcendentinį santykį, kuris tik vienas leidžia „aš“ užsidaryti viduje – liudija absoliučios tiesos ir radikalaus atsiskyrimo naudai. Atsiskyrimo, jei kalbėsime dialektikos kalba, ne tik koreliacinės transcendencijos kaip jos priešingybės. Jis įgyvendinamas kaip pozityvus įvykis.“

Kodėl Levinas radikalų būtybės atsiskyrimą laiko pozityviu įvykiu ir absoliučia tiesa? Šis klausimas glaudžiai susisieja su kitu klausimu: Kaip aš atpažįstu save pasaulyje?

Mano supratimu, filosofas šioje citatoje pabrėžia ontologinę vienišumo sampratą. Aš – tai vienatvė. Žmogaus egzistavimas yra toks veiksmas, kurį jis gali atlikti tiktai pats. Egzistuodama aš darau tai, ko niekas kitas už mane padaryti negali. Aš turiu kūną ir tai jau atskiria mane nuo kitų: niekas negali pamiegoti, pavalgyti, atsigerti už mane. Žmogus nėra pirma cogito ergo sum, kaip teigė Descarteas, visų pirma, pastebi Levinas – žmogus yra kūniška būtybė.

Egzistavimas yra monadinis. Leibnizo dvi monados negali išsiskleisti vienodai, jos niekada nesusilieja, netampa viena, nes visos monados egzistuoja be langų ir durų, pro kurias galima būtų patekti į jų vidų. Tai pats nesukeičiamumas su niekuo kitu. Tai mano unikalumas – tik „aš pati“ tai galiu padaryti.

Ar Levino atskiras ego ir lieka monadiniu ar ne? Kodėl?

Jis yra monadinis iki to momento, kol jo nesutrikdo Kitas. Kitas kreipiasi į mane ir šis jo gestas išbalansuoja mane. Kita vertus, būtybės negali pasidalinti savo egzistavimu. Vienatvė Levinui – vienas iš Būties ženklų, o socialumas – būdas išeiti už Būties.

Pats egzistavimo veiksmas savaime yra anonimiškas, ne asmeniškas, neatsakingas.

Ar tarp šių žodžių galime dėti lygybės ženklą? Kaip suderinti tai, kad egzistuodama aš esu savimi, o drauge – ne asmeniška? Kokia čia vyksta slinktis?

Manau, taip. Tai yra tai, kas yra ir be manęs. Tai – imanencija. Šiapus plotmė. Neasmeniškas, neatsakingas, šiuo atveju nereiškia priešiško, tai veikiau pats neutralumas. Pseudobūtis. Tai universalus mechanizmas, kur manęs kaip subjekto dar nėra. Egzistuodama drauge esu įtraukta. Tai būsena iki manęs. Pasaulis gaudžia: už lango šūkauja vaikai, pypsi automobiliai, loja šunys. Tai – beasmenė plotmė. Levinas Etikoje ir begalybėje aprašo savo vaikystės patirtį: miegi vienas, o suaugusieji gyvena sau toliau. Beprasmybės plotmė. Bevardė Būtis. Pasaulis lygiai taip pat keltų triukšmą, jei manęs ir nebūtų. Atsirandu, kai save aptinku, pirma kaip kūnišką būtybę. Mano kūnas reikalauja maisto, miego, vandens.

Tai yra tokia būtis – I ly a – niveliuota masė, nuo kurios reikia pabėgti, nes subjekto čia nėra. Šioje būsenoje nėra jokio individualumo. Subjektas Levino filosofijoje gimsta tiek, kiek išsivaduoja nuo anonimiško egzistavimo ir tai yra pozityvus įvykis. Tai yra Levino pasaulio struktūros pakopa, kaip perėjimas nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo. Jo filosofijoje svarbiausia yra žmogaus buvimas-link-gimimo. Gimimas – tai ne biologinis faktas, bet gyvenimiškas įvykis – subjektyvybės prasidėjimas.

Levinas šioje citatoje pabrėžia dialektiką kaip koreliacijos priešybę. Koreliacinis santykis – tai mano buvimas su kitais, kuriais aš nesu, bet su kuriais esu, jeigu galima būtų taip pasakyti,  neišvengiamoje „priklausomybėje“, arba dar Heiddegerio terminais tariant – Mitsein. Dialektinis santykis – tai taip pat judėjimas ir vystymasis, kuris pasireiškia ir koreliaciniame santykyje, tačiau šiame santykyje pabrėžiamas priešybių susidūrimas, kurio pasekmėje kito paneigimo aktas grąžina mane prie pačios savęs, pagimdo naujos manęs atsiradimą. Atsiskyrimas nuo kito – egoistinis judesys, tačiau pozityvus savo transformaciniu pobūdžiu.

Ar tikrai egoistinis? Kodėl? Kokio kito?

Egoistinis – nes tenkina savo poreikius. Levinas šį judesį interpretuoja kaip mėgavimąsi. Ir visgi, manau, tai egoistinis rūpinimasis savimi, bet neišvengiamas gamtiškai būtybei, turinčiai kūną, skandinantį mane užmarštyje, užliūliuojantį ir atitraukiantį. Tenkinu poreikius vartodama, naudodama kitus – iš mažosios raidės. Tai gali būti daiktai, bet gali būti ir atsitiktiniai kasdieniai santykiai. Kartu esu ir kitų suvartojama.

Mano „aš“ įgyja naujas patirties kokybes ir keičia mane, tačiau, kas individualu lieka iki galo individualiu.  Dialektinis santykis – tai tarsi spiralė, t.y. atsipalaidavimas ir įtampa, kurią  man sukelia kito įsiveržimas. Per „aš pati“ – aš atsiskiriu. Kai „aš pati“ atsirandu pasaulyje, kitas yra išnaudojamas. Kito žmogaus iš didžiosios raidės dar nėra. Aš kitą „suvartoju“.

Subjektas rūpinasi savimi ir tai yra materialumo sfera. Vartodamas materialaus pasaulio objektus, subjektas yra pats objektų suvartojamas, rašo Dalius Jonkus interpretuodamas Levino filosofiją savo veikale „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai.“[1]

Ši Levino citata, mano supratimu, nuo pirmosios jo pateiktos pasaulio struktūros pereina prie antrosios – aš ir pasaulis. Tai, kad aš esu atsiskyrusi, ištrūkusi iš visumos, liudija mano singuliarumą.

Toliau Levinas rašo: „Santykis su kitu įgyvendinamas ne išoriniame pasaulyje, bet jis klausimu steigia pasaulį, kuriuo disponuoja. Santykis su kitu, transcendencija, yra galimybė pranešti apie pasaulį Kitam.“

Kitas mane sutrikdo ir taip praneša man apie save. Mano sąmoningumas prasideda nuo kito įsiveržimo. Kitas yra pats skirtumas, išorybė ir begalybė man. Kiti – tai įvairovė, pliuralumas, bet transcendentiniai santykiai kreipia mane prie kito. Kitas kaip begalybė pažadina manyje geismo jausmą, kuris niekada negali būti patenkintas, nors į kitą ir kreipiuosi, užklausiu jį. Kitas man niekada nėra iki galo prieinamas, pažįstamas, suprantamas. Tai yra trečioji, mano manymu, Levino pasaulio struktūros pakopa – aš ir Kitas. Kitas – man absoliuti transcendencija. Tai metafizinis santykis. Jis man – mano minčių kūrinys. Argi? Kaip tai nusakyti?

Kitas man yra mano projekcijų rinkinys. Tai apima mano suvokimą, įsivaizdavimą, iš atminties išplaukiančius prisiminimus, kaip mano patirtį. Aš esu Kito atžvilgiu subjektyvi. Ir, kad kaip smarkiai norėčiau, vargu ar pavyks pasiekti absoliučiai objektyvų santykį su Kitu. Žvelgiu į Kitą per savo asmenišką patirtį.

Vertėtų pabrėžti žodelį man. Jis man mano minčių kūrinys. Ir ne tik mano, bet dar ir kitų minčių apie jį lipdinys. Ne apskritai, kaip toks, bet mano santykyje su juo. Jis yra tai, ką jis transliuoja ir kaip aš tai suprantu savoje perspektyvoje, žvelgdama iš savo taško.

Tačiau Levinas rašo, kad geriausias būdas susitikti su Kitu asmeniu – tai net nepastebėti jo akių spalvos. Kai matau akių spalvą, santykis nėra socialinis. Kai pastebiu akių spalvą – objektyviuoju Kitą, paverčiu jį daiktu.

Kalba vaidina pamatinę reikšmę. Gadamer‘is rašo, kad kalbai priklauso „aš nebuvimas“.[2] Kalba priklauso ne aš, o mes sričiai. Tai intersubjektyvumas. Žmogus kalba tam, kad ir kitas pamatytų. Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam. Pokalbis suvienija aš ir kitą. Kalba – tai subūtis.

Tai, kas klaustina visuomet yra neišsemiama. Nors klausinėjimas ir begalinis, pats procesas nėra betikslis. Ir visgi transcendencija – nenusakoma. Tai, kas pasakyta yra fiksuota, pats sakymas – tai begalinis procesas, kuriuo negali nusakyti. Tampa svarbiu pats veiksmas. Yra tai, ko aš negaliu išreikšti žodžiais, bet elgesys, veiksmai virsta kalba.

Leibnizo monados pasižymi begaline potencija. Nors jos niekada netampa viena, tačiau yra pasmerktos to siekti, išskleisti kitą galimą pasaulį, ne tik įsivaizduoti, bet ir kurti jį. Levino etikos siekis yra ne užvaldyti kitą, bet pripažinti kito kitokybę.

Verta pridurti, kad tik pripažinti kito kitokybę Levinui nėra pakankama. Jis reikalauja ir atsakingo veiksmo. Levino filosofija artima Kanto filosofijai. Jo santykis su transcendencija – etinis. Pirmoje vietoje – etika, o ne ontologija. Siekis išsivaduoti iš egoizmo. Kitas laukia atsakymo iš manęs. Net nenorėdama atsakyti, jam atsakau. Nusisukdama ar tylėdama – atsakau. Bet kuri mano reakcija į Kitą yra jau pats atsakymas jam.

Santykis tarp asmenų Levino filosofijoje yra asimetriškas. Nėra abipusiškumo, Kitas pirma manęs. Mano supratimu, Levinas –  religinis filosofas ir jo etika galėtų pakeisti pačią religiją.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė
musmire.wordpress.com

Literatūra:
[1] Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas/ 2009. P. 100
[2] Gadamer H. G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos. 1999. P. 84

[3] Levinas, E. (1971). Totalité et Infini. 188-189 psl.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code