Kodėl galima tiesa?

Tiesa galima todėl, kad būtinas tiesos klausimas.

Ji galima todėl, kad egzistuoja būtybė, negalinti neklausti apie tiesą vien dėl to, kad ji apskritai negali neklausti.

Kokia būtybė negali neklausti?

Tik tokia, kuri ko nors stokoja, ko nors neturi, todėl ko nors siekia.

Tik Dievas nestokotų nieko, todėl turėtų paprastą, vientisą ir absoliučią tiesą, tačiau kaip tik todėl jam ir nekiltų tiesos klausimas, jis nesiektų tiesos, nes, turėdamas tiesą, jis sutaptų su ja, o dėl to neturėtų tiesos.

Klausti apskritai, vadinasi, klausti apie tiesą, gali tik baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą, o tiksliau sakant, į savo baigtinumą įsibūnanti. Tokia būtybė yra žmogus.

Ką gi reiškia „įsibūti į savo baigtinumą“?

Tai reiškia matyti ir mąstyti savo baigtinumą.

Buvimas čia yra akistata; buvimas dabar yra akimirka; buvimas čia-dabar yra akistatoje įšaknyta akimirka. Akimirka yra atsiribojimas nuo visada ir niekada, o kartu įsibuvimas į praeities-dabarties-ateities įtampą. Akistata yra atsiribojimas nuo visur ir niekur, o kartu įsibuvimas į savęs ir Kito perskyrą. Tiek akimirka, tiek akistata yra priešstata, o priešstata yra stovėsena prieš tai, ko jau nėra arba dar nėra, ir prieš tai, kas yra akivaizdžiai.

Baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą, išsiskiria iš visumos, statydama priešais save kitų baigtinių būtybių ar esinių būtį.

Žmogus gali įsibūti į savo baigtinumą tik stovėdamas prieš būtį-anapus-ego, o kartu prieš būtį-anapus-žmogaus.

Transcendencija yra žmogaus atverties savo neatšaukiamam baigtinumui galimybės sąlyga.

Tačiau transcendencija turi pasirodyti žmogui irgi tik baigtiniu pavidalu, arba ji išvis nepasirodo.

Baigtinė būtybėnegali atsiverti begalybei.

Todėl transcendencija, kiek ji apskritai gali pasirodyti žmogui, nėra amorfiška, neapibrėžta, beribė ir begalinė. Priešingai, ji turi būti ir yra individualizuota, išskaidyta, sutelkta į tai, ką mes vadiname transcendencijos fenomenu.

Tiesos klausimas atsiranda tik tada, kai žmogus išvaromas iš rojaus ir yra praradęs pirmapradę gyvulio nekaltybę.

Tiesos klausimo vieta yra didysis dualizmas, mirtingąjį išplėšiantis iš pirmapradžio monizmo įsčių.

Žmogus įsibūna į savo baigtinumą tik čia-dabar atrasdamas transcendenciją ir savotiškai nustumdamas ją nuo savęs į neapibrėžtą, geometriniais atstumais neišmatuojamą, tačiau irgi baigtinę tolumą.

Pirmąkart atsiranda tai, kas akivaizdžiai toli, kas nepasiekiama, nors esti juslinės pasiekiamybės ribose, kas bauginamai didinga ir paslaptinga, nors pasirodo per mažą ir paprastą daiktą.

Esinijos peizažas suskyla į dvi dalis; tarp ego ir pasaulio atsiranda praraja. Ego yra šiapus šios prarajos, o anapus prarajos driekiasi absoliučios transcendencijos sritis.

Klausimo būklė žmogui anaiptol nėra normali; joje būdamas jis jaučiasi „ne namie“, išvarytas iš kasdienybės pasaulio ir pakibęs tuštumoje.

Klausimas bloškia žmogų į niekio tuštumą ir nugramzdina jį į ontologinę vienatvę.

Siekti tiesos – tai tas pat, kas siekti būties, vadinasi, stengtis įveikti nebūties atkarpą, nusidriekiančią tarp klausiančiojo ego ir transcendencijos tolumoje esančio daikto.

Tiesos kelias – artėjimas prie transcendentinės būties.

[Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 601-605]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code