Politinė laisvės samprata

polit

Politinė laisvės samprata išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonė paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama kad ir santykinę individo neliečiamybę, taigi ir jos transcendiškumą kitų individų atžvilgiu, kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancionalumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės sampratoje pirmąkart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito-būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvės prielaida – pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniam įstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymas į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtinumą. Tačiau, politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu. Kitaip tariant, politinės laisvės šaknys yra nepolitinės.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 372]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code