Arvydas Šliogeris: trečiu asmeniu apie savo mąstymo pradžią bei vėlesnes įtakas

Asociatyvi iliustracija: unsplash.com

[S]kaityti vaikas mokėsi iš Odisėjos, jo tėvo mėgstamiausio kūrinio. Šitaip Odisėja tapo pirmąja vaiko knyga, savaip nulėmusia ne tik jo sielos formą, bet ir visą vadinamąjį gyvenimą …

Graikai, o kiek vėliau ir romėnai – kariai, politikai ir filosofai – vaikui tapo tuo, kas vadinama idealu, kuriam jis liko ištikimas visą gyvenimą, kuriuo matavo … savo ir kitų elgesį, mintis, veiksmus ir kalbas. Iš Homero ir Plutarcho herojų jis mokėsi ir, galimas daiktas, kažkiek išmoko paprastų, bet esmingų dalykų:

atkaklaus įsitikinimo, kad … dera aiškiai ir be kompromisų nubrėžti perskyrą tarp taurumo ir niekšiškumo, drąsos ir bailumo, laisvės ir vergijos, grožio ir bjaurasties, ištikimybės ir išdavystės, šviesos ir tamsos, proto ir gudrumo, tyrumo ir purvo, garbės ir menkystės, tiesos ir melo, išdidumo ir pasipūtimo, pagarbos ir paniekos, delikatumo ir chamizmo;

kad vienintelis orientyras siekiant graikiškosios dorybės šiame tamsiame, chaotiškame, kvailame ir beprasmiame kvaitulyje, vadinamame žmogaus gyvenime, gali būti aiškumas ir paprastumas, irgi tik siekiamas, nors ir nepasiekiamas kaip rami duotis ar neabejotina nuosavybė;

kad nors žmogaus gyvenimas neturi nė menkiausios prasmės, šis kartus žinojimas neatleidžia nuo pareigos gyventi, mąstyti ir elgtis taip, t a r s i  nykstamai trumpa mirtingojo viešnagė Žemėje būtų prasminga;

kad viskas, absoliučiai viskas, ką turi ir ko neturi, yra dovana, už kurią privalai dėkoti Saulei, Žemei ir savo didžiosios genties broliams, todėl esi amžinas skolininkas, negalintis grąžinti Senajam Šeimininkui [gyvenimui, plačiąją prasme] nė tūkstantosios dalies palūkanų;

ir kad kaip tik todėl šioje Žemėje, kiek įstengi, turi elgtis kaip svečias: Tavo gyvenimas tėra tik svečiavimasis Saulės Namuose, į kuriuos tave pakvietė nežinia kas – likimas, debesys, atsitiktinumas, ugnis, lietaus lašas, Didžioji Paslaptis? …

Autorius žino nedaug, bet vis dėlto žino, kad jis pats, arba jo siela, savaime yra Niekas, Tuštuma, ir kaip tik todėl visa, ką jis gali pasakyti, yra tai, ką įprasta vadinti Įtakomis. Kadaise Goethe išsitarė Eckermannui, kad visi mes esame tik Įtakų mazgai; autorius pasakytų, Dovanų maišai. Visi mes esame kažkas tik tiek, kiek į mus įteka Žemės, Dangaus ir kitų žmonių dovanos. Svarbu, kad tik jos turėtų kur įtekėti: kuo tuštesnė ir talpesnė Tavo siela, tuo daugiau joje telpa dovanų …

Pirmiausia tai – Itakės [gimtinės metafora] įtakos: Saulės, žvaigždžių, upelių, paukščių, debesų, gyvulėlių, saulėtekių ir saulėlydžių, upėtakių, kalvų, rytmečių, sprogstančių medžių, Mėnulio, lietaus, vasarų, rudenų ir pavasarių, gėlių, nokstančių rugių, pievų, vandenynų, laumžirgių, ugnies, dykumų, horizonto įtakos ir dovanos.

Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra.Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatingą, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau p a m a t ė ne tik tai, kad toji krūva y r a, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. Kiek vėliau jis suprato, kad visi tie šunys, kuriuos matydavo ramiai tupinčius ir smalsiai stebinčius mažus kasdienybės daiktus ir įvykius, ne tik spokso, bet ir mato ir, be abejonės, mato nuostabius dalykus, kurių nepastebime mes, beviltiškų naudos lenktynių – anglai jas vadina r a t  r u n s  – dalyviai.

Žinoma, jis patyrė ne tik šunų, bet ir didžiųjų filosofų, menininkų ir veiklos žmonių įtaką … Sørenas Kierkegaardas, Martinas Heideggeris, Martinas Buberis, Jeanas Baudrillard’as; poetai – Williamas Faulkneris, Marcelis Proustas, Jorge Borgesas, Sigitas Geda, R. M. Rilke; tapytojai – Vermeeris, van Goghas, Cezanne’as, Gauguinas, ir, žinoma, didieji graikai – Epameinondas, Aristidas, Periklis, Herakleitas, Sokratas, Platonas ir Aristotelis …

Savaime suprantama ir tai, kad autoriui didžiulę įtaką turėjo draugystė, kurią jam padovanojo Tomas Vengris, Arvydas Juozaitis, Algimantas Kunčius ir Naglis Kardelis; ištikimybė ir meilė, jam dovanota jo moters Zitos …

[A]utorius mano, kad pats nuostabiausias dalykas, žmogui dovanotas irgi Senojo Šeimininko, yra iliuzija, kuriai galioja tik vienas matas – grožio matas. Jei kam lemta pasaulį pamatyti kaip Gražią Iliuziją, o to visiškai pakanka, ir nebėra ko ieškoti už šios iliuzijos, nes geriausiu atveju už Gražios Iliuzijos gali slėptis tik bjauri ar nešvanki Iliuzija, deja, kartais ir vadinama iškilmingu Tiesos vardu … rinktis galima ne Iliuziją arba Tiesą, o vienokią ar kitokią Iliuziją. Autorius renkasi, jo manymu, Gražią Iliuziją, kurią jis vadina Debesija arba savo Itake. Kitaip tariant, vienintelis metafizinis ir egzistencinis orientyras, kuriame kristalizuota visa jo gyvenimo patirtis, autoriui yra tai, ką Mikė Pūkuotukas vadina Šiobeitu: ta duona ir debesys. Jei mirtingajam dovanotas Šiobeitas, jis neturi teisės reikšti pretenzijų … – taip galvoja senas vaikas…

Ištrauka: Arvydas Šliogeris (2005). Niekis ir Esmas. I dalis.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code