Psichologinė laisvė

Psichologinė laisvės samprata kyla iš žmogui tariamai įgimto laisvės jausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė tose situacijose orientuotis. Būtinybės situacijų brūzgyne surasti “savo kelią’ suvokiama kaip galimybės rinktis, arba, platesne prasme, kaip laisvo pasirinkimo galimybė.

staIeškant “savo jo kelio” situacijų įvairovėje ir net vienai situacijai būdingoje ar net neišvengiamoje įvairovėje, visada galimi keli pasirinkimo variantai. Parduotuvėje aš galiu rinktis rudos ar pilkos spalvos kostiumą, baltą arba juodą duoną, raudoną arba geltoną arbatinuką, ilgesnį ar trumpesnį peilį ir t.t. Ieškodamas pramogų, aš galiu eiti į spektaklį arba restoraną, skaityti knygą arba žiūrėti televizorių. Keliaudamas į darbovietę, galiu eiti pėsčias arba važiuoti troleibusu. Panorėjęs galiu atsigulti arba atsisėsti, pakelti kairę arba dešinę ranką ir pan. Žodžiu, bet kurioje situacijoje galiu “laisvai’ pasirinkti vieną arba kitą daiktą, atlikti vieną arba kitą veiksmą. Psichologinė laisvė dažniausiai tapatinama su nemotyvuojamais siekiais bei nemotyvuojamu elgesiu ir traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis “kaip nori”. Šiuo atveju tariama, kad pasirinkimo šaltinis ir galutinė instancija esu “aš pats”, o pasirinkimo motyvai, tiek vidiniai, tiek išoriniai, patys “pasirenkami”. “Aš pats” esu motyvų šeimininkas ir jų pirminė priežastis. Šitoks laisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yra labai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tos paprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriama tik netiesiogiai. Vėliau šis laisvės jausmas silpnėja, nes žmogus, kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisąmonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę, – jam vis dažniau tenka mąstyti ir elgtis “prieš savo valią” ir paklusti slegiančiam priverstinės elgsenos ir galvosenos automatizmui. Tačiau apskritai psichologinis laisvės jausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatilišką sąmonę, kurios stabilumą labai palaiko mūsų anksčiau aptarta globalinė sąmonė. Nors ir sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, nors patyręs daugybę “tikrovės smūgių”, žmogus vis tiek jaučia, kad “gali” mąstyti ir elgtis nemotyvuotai. Net jeigu įsisąmoninama motyvų svarba, vis tiek lieka iliuzija, kad galima “laisvai”, “savo noru” pasirinkti pačius motyvus, kurie atrodo esą nepriklausomi nuo išorinių aplinkybių. Jos, bent jau tam tikrose situacijose, nelaikomos tikrąja ir galutine motyvų priežastimi. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad psichologinėje laisvės sampratoje laisvė iš esmės tapatinama su savivale: darau ką noriu, mąstau ką noriu, jaučiu ką noriu, elgiuosi kaip noriu, nes pats esu savųjų minčių ir veiksmų šeimininkas ir pirminis motyvų šaltinis.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 369, 370]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code