Filosofijos ir poezijos santykis

maceina

Maceiniškasis lankymasis dviejose buveinėse

Retai atsitinka, kad dvi greta viena kitos plėtotos kūrybos sritys įgytų skirtingus, tačiau lygeverčius kokybės ženklus. Taip kaip Vinco Mykolaičio – Putino, Adomo Dambrausko – Jakšto tarpukario laikų kūryboje poetinė ir filosofinė tiesa susiliejo į vieną organišką visumą, taip ir Antano Maceinos atveju filosofas ir poetas susitiko viename asmenyje. Nors ieškoti poezijos ir filosofijos sąsajų yra rizikinga, tačiau galima apčiuopti krikščioniškojo egzistencializmo, dievoieškos temą tiek Maceinos filosofinėse įžvalgose, tiek poezijoje.

Antanas Maceina – Jasmantas (1908.01.27 –1987.01.27) – vienas iš produktyviausių lietuvių filosofų. Filosofija ir poezija yra dvi jo kūrybos sritys. Jas autorius atskyrė – eilėraščius pasirašinėjo Antano Jasmanto slapyvardžiu (pasirinko uošvienės Liucijos Tverskienės mergautinę pavardę Jasmantaitė), o filosofijos veikalus savo tikrą­ja pavarde – Maceina. Rašydamas jis vienaip išgyveno savo santykį su poezija, kitaip – su filosofija. Antanas Maceina daugiau žinomas kaip filosofas. Filosofijos ir visuomeninėmis temomis Maceina rašė labai daug, o jo eilėraščiai rutuliojosi labai lėtai. Atrodo, kad Antano Maceinos filosofo vardas nustelbė jo, poeto vardą. Kodėl taip įvyko? Juk jo mąstymo centre buvo gyvenimo problema, prasmės paieškos ir egzistencinis apsisprendimas.

Antanas Maceina – Jasmantas “apie save niekada neišdrįso viešai pasakyti (kaip kadaise Maironis): “O aš juk esu poetas”. Jis apskritai nelaikė savęs poetu, nors, kaip rašė Kazys Bradūnas “Maceinos dideliam vardui jau ir to vieno poeto užtektų.” (Maceinienė 2004:11)

Kas filosofą atvedė į poezijos kelią? Ypatingas dėmesys žodžiui, žodžio kilmės bei esmės supratimas, vidinis žinojimas – jo kalbos filosofija. Žodis yra žmogaus kūrinys. Žodžio garsuose glūdi daikto pergyvenimas. Savo esmėje žodis turi garsais išreikštą daikto įspūdį. Tą įspūdį gavo žodį kuriantis žmogus.

Poetas išspausdino tik du nedidelės apimties rinkinius – “Gruodas” (1965), “Ir niekad ne namolei” (1980), trečiasis rinkinys “Klajūnas!” išleistas po jo mirties (2001).

Teorinėje plotmėje esminio skirtumo tarp filosofijos ir poezijos Maceina nepripąžino ir abi šias sritis laikė iš to paties kūrybinio impulso kilusiomis žmogaus dvasios dvynukėmis. (Maceina 1990: 35) Jo filosofiją apibūdičiau poetiška, o poeziją – filosofiška. Antanas Maceina – Jasmantas – kaip poetas filosofijoje ir kaip filosofas poezijoje.

A. Maceinos filosofija – kaip tapsmo mokslas, siejamas su gyvenimo kūrybiškumu. Kūryba lietuvių filosofui – pačios Būties esmė arba jos atsiskleidimas.

Pomirtinio “Klajūno” įžanginio žodžio autorius Marcelijus Martinaitis stabteli ties dviguba poeto asmenybe ir jo kūrybos pradžią mato paslėptą „kažkur giliai (…) jo biografijoje, jo filosofijoje.” (Martinaitis: 2001:12)

Tomas Venclova  Maceinos poeziją pavadina metafizine, pastebi, kad poetas aiškiai jautė ne tik poezijos ir filosofijos „giminystę, bet ir jų priešingybę.” Venclova į šių dviejų sričių „giminystę” nesigilina, o iškelia jų priešingybės pusę: „Maceina – Jasmantas ne­peržengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija – prastu metafizi­nių ar etinių teiginių perpasakojimu.” (Venclova 1992: 5)

Etinių ar metafizinių teiginių Jasmanto poezijoje nepastebi ir Viktorija Skrupskelytė: “nėra čia ir iš filosofijos atklydusio sąvokinio kalbėjimo.(…) Savo geneze ir savo kalba, tarkim, ir savo intencija Maceinos poezija yra visiškai kas kita nei jo filosofiniai svarstymai. Ji at­eina iš poeto asmeninių išgyvenimų, išsirutulioja iš garsų, ištartų sakinių, ritmų, ir, išskyrus žodžius „būtis” ir „nebūtis”, neieško sąvokiniam kalbėjimui būdingos leksikos ar sintaksės perėjimų.” (Skrupskelytė 2006: 178)

Tačiau Jasmanto poezija yra integrali, ta prasme, kad čia sueina vienybėn poezija, filosofija ir religija.

Kokios buvo Maceinos mąstymo prigimtinės, “apriorinės” savybės? – kelia klausimą Petras Butkus. Atsakymą randa lietuvių filosofo autobiografijoje: “(…) Poezijos buveinė mano širdžiai yra artimesnė (nei filosofija – P.B.) ir (…) joje dažnai lankaus, parsinešdamas šilumos ir į filosofijos buveinę. Poezijai esu dėkingas už tai, jog ji mano mąstymą saugo nuo dogmatizmo.” (Butkus 2000: 26-27)

“Maceinos atveju poezija buvo viena jo “mąstysenos” apraiškų,” – teigia filosofas Butkus. (Butkus 2000: 26-27) Vadinasi eilėraščių kūrimas kažkaip siejosi su Maceinos filosofavimu. Poezija pratęsė jo filosofinius svarstymus, atverdama gilesnį ir mįslingesnį vaizduotės bei jausmų sluoks­nį.

A. Maceina teigė mėginęs eilėraščius rašyti jau kunigų seminari­joje, bet šių pirmųjų bandymų nevertino ir jų nespausdino. Išstojęs iš seminarijos, Maceina poeziją buvo ištisą dešimtmetį primiršęs, bet 1942 – 43 m., vokiečių okupacijos metu, vėl ėmėsi plunksnos. Šis kūrybinio darbo etapas sutapo su savarankiškesnio filosofinio mąstymo pradžia („atbudo manyje (…) troškulys vėl rašyti eilėraščius”). (Maceinienė 2004: 114-115)

“Nuo to laiko šiedvi žodžio seserys buvoja manyje, nepalikdamos manęs nė kartą. (…) Ar poezijos gyvenvietė manyje yra lygios vertės, kaip ir filosofijos gyvenvietė, jau ne man spręsti,” – sako filosofas. (Maceinienė 2004: 116)

Jasmanto poezija – vidinis, nematomas, kitiems sunkiai pasiekiamas gyvenimas, tai savitas raktas atskleisti ir suprasti Maceiną.

Filosofijos ir poezijos skirtumai ir giminystė

Filosofijai ir poezijai būdinga tam tikra bendra prigimtis – teigia A. Maceina. Yra kažkoks požymis, galima sakyti bendras vardiklis. A. Šliogeris knygoje “Daiktas ir menas” kelia klausimą: ar galimas dialogas tarp filosofijos ir poezijos. Sutinka su tuo, kad Platono, Plotino, Augustino, Bruno, S. Kierkegard’o, Schopenhauerio, A. Camu filosofijoje galima įžvelgti poeziją, o Homero, Eschilo, Dante, W. Shakespeare, J. V. Goethes poezijoje įžvelgti filosofiją.

Anot Maceinos, R. M. Rilke’s poezija ir M. Heideggerio filosofija yra išaugusios iš tos pačios pasaulėjautos. Atranda panašumą tarp heidegeriškojo ir rilkiškojo pasaulio bei žmogaus pergyvenimo. Skirtumą mato tik tame, jog Rilke pasitelkia poetinius simbolius, o Heideggeris protines sąvokas. Abiejų kūriniuose Maceina įžvelgia tą patį pasaulį, be galo svetimą ir tolimą, tą patį žmogų įmestą į buvimą ir uždarytą be prošvaisčių į anapus, tą patį gyvenimą, nuolatos žengiantį į mirtį.  Jeigu laiko atžvilgiu Heideggerio pažiūras reikia laikyti Rilke’s poezijos sufilosofinimu, tai esmės atžvilgiu Rilke’s poeziją galima vadinti Heideggerio filosofijos supoetinimu, teigia Maceina. A. Šliogeris taip pat pripažįsta, jog Rilke sugebėjo susieti poeziją su filosofija. Jis “buvo ne šiaip sau eilėraščių rašinėtojas, bet gyveno paties poezijos principo erdvėje, (…) gyveno ant skustuvo ašmenų – ten, kur susiliečia poezija ir filosofija.”  (Šliogeris 1988:14)

            Kur yra poezijos ir filosofijos sąlyčio principas? Kur šio sąlyčio ieškoti?

Maceina teigia, kad tarp filosofijos ir poezijos esama gilaus vidinio ryšio. Filosofija esanti poezijos priešingybė ne esmės, o tik išraiškos priemonių atžvilgiu. Tik šitos dvi žmogaus dvasios dvynukės – filosofija ir poezija – savo esmę išskleidžia žodyje ir per žodį – sako Maceina. Filosofas ir poetas kuria sakydami. Tik jiems, pasak Maceinos, tinka šv. Augustino posakis, kuriuo jis mėgino išreikšti dieviškosios kūrybos būdą: veikti ne kitaip kaip kalbant. “Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda vardus giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus – jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę. (…) Mokslininko žodis visados yra daugiau ar mažiau terminas, daugiau ar mažiau etiketė, prilipdyta prie daikto paviršiaus ir išreiškianti tik vieną kurią, dažniausiai atsitiktinę, daikto ypatybę. Todėl mokslas nemėgsta žodžio. Ideali jo išraiškos priemonė yra formulė. Tuo tarpu filosofijai ir poezijai formulė yra karstas, kuriame sustingsta jų gyvybė. Jiedvi abi esti gyvos tiktai žodiu,” – sako Maceina. (Maceina 1990:35)

Žodis yra dvisluoksnis, Maceina naudoja N. Hartmanno terminologiją. Pradine savo kilme, pasak Maceinos, žodis yra meniškas. Jo garsuose glūdi konkretus ir individualus kurio nors daikto pergyvenimas. Vaizdinis pradas žodyje – pirmykštis ir esminis. Galime šiandien jo ir nebejausti. Gali žodžio garsai šimtmečių eigoje ir pakisti. Tačiau savo esmėje žodis turi garsais išreikštą subjektyvų daikto įspūdį, kurį gavo žodį kuriąs žmogus. Į šitą vaizdinį žodžio pradą, pasak Maceinos, ir atsiremia poezija. Vaizdas, išreikštas žodžiu, yra pagrindinė poezijos kūrinio ypatybė – jo kalba. Tačiau žodyje glūdi ne tik vaizdinis, bet ir sąvokinis pradas – sako Maceina. Jis nesprendžia klausimo, ar sąvokinis pradas atsirado kartu su žodžiu, ar vėliau jam įdiegtas refleksijos būdu. Šiandieninis žodis jam yra net daugiau sąvoka nei vaizdas. Garsinis vaizdas žodyje išblukęs, o sąvokinė jo pusė yra stipriai išryškėjusi. Sąvoka išsivysto – vaizdas menkėja. Filosofija remiasi sąvokiniu žodžio pradu. Maceina sako, žodis slepia savyje ne tik poezijos, bet ir filosofijos branduolį. Kasdieninėje kalboje sąvoka taip pat apsitrynusi, kaip ir vaizdas. Sąvoka, atgyja, kai ją ištaria filosofas. Ji tampa bendra, nusikrato individualumo, konkretumo, išreiškia daikto esmę. Nors filosofijos ir poezijos keliai išsiskiria, nuvesdami šias dvi seseris į skirtingus išraiškos pavidalus (sąvoka – vaizdas), tačiau jų abiejų šaknys keroja toje pačioje dirvoje – žodyje. Žodis nurodo būtį. Žodyje daiktai tampa ir būna – sako Maceina. “Žodis yra pirmykštė filosofijos ir poezijos jungtis. Jis jas abi pagimdo ir jas abi palaiko, nors ir kisdamas jų įtakoje. Poezijoje žodis virsta vaizdu, nors ir nenustoja pirmykščio sąvokinio prado. Filosofijoje žodis virsta sąvoka, nors ir nepraranda pirmykščio vaizdinio prado. Tačiau bent teoriškai galima įsivaizduoti kūrinį, kuriame abu šie pradai būtų išvystyti ligi aukščiausio laipsnio ir sykiu suderinti išvidinėje sutartinėje. Tokiame veikale žodis pasidarytų pilnutinis. Toks veikalas taptų filosofijos ir poezijos sinteze ne tik savo esme, bet ir išviršiniu pojūtiniu savo pavidalu. Ar šitoks bandymas nėra Platono dialogai? Ar prie tokios sintezės nepriartėja Fiodoro Dostojevskio “Didžiojo inkvizitoriaus legenda?” – klausia ir tuo pačiu teigia Maceina. (Maceina 1990: 37)

A. Šliogeris filosofijos ir poezijos sąlyčio principo neatranda nei filosofiniuose, nei poetiniuose tekstuose, nors abiejų jų stichija ir yra kalba. Nei interpretuodami, nei lygindami, nei tapatindami ar priešpastatydami poetinius ir filosofinius tekstus nerasime, pasak Šliogerio, tos vietos, kurioje poetinis vaizdas staiga įgautų filosofinę intuiciją. (Šliogeris 1988:18)

            Poezija ir filosofija negali būti suplaktos į vieną dalyką, nes jos šneka skirtingomis, viena į kitą sunkiai išverčiamomis kalbomis. (Šliogeris 1988:15) Filosofiniame eilėraštyje negali būti nei tikros poezijos, nei tikros filosofijos. Filosofiniame eilėraštyje poezija pavirsta “abstrakčių filosofinių principų iliustracija, pigiu simbolizmu”. (Šliogeris 1988:15)

“Filosofija siekia objektyvios tiesos, o šiame sunkiame darbe jai negali pagelbėti jokia poezija.” (Šliogeris 1988:17) Šliogeris pripažįsta, kad metafora, kaip ir sąvoka, gali būti patikimu mąstytojo instrumentu. Tačiau poetinis filosofavimo stilius dar nesuteikia filosofijos tikrumo garantijos. Filosofinių apmąstymų orientyras yra tiesa, kuri yra visuotinė ir objektyvi. Tikras filosofas niekaip negali būti nei unikalus, nei originalus, nes nėra ir negali būti unikalios ir originalios filosofijos. Filosofas apmąsto ir išsako tiesą. “Kadaise dėl tiesos filosofai buvo nuodijami cikutomis, kepami laužuose, iš jų buvo tyčiojamasi, į juos buvo žiūrima iš aukšto kaip į keistuolius (…),” – sako filosofas. (Šliogeris 1988:17)

Anot Maceinos, genialiuose kūriniuose glūdi poeto filosofija – jo vidinis pasaulis, jo nuostata būties atžvilgiu. Poeto veikalai apima visuminę jo nuostatą pasaulio esmės ir prasmės atžvilgiu. Poetas susistemina visą daugialypę savo patirtį. (Maceina 1990: 38)

Poetas, kaip ir filosofas, suvokia būties visumą, ne atskirus jos elementus. Visuma jungia atskiras idėjas. Kiekvienas išgyvenimas susietas su visuma, kaip atskirybės sąsaja su esme. Poetas kūrybiniu aktu išgauna prasmę. Poezijos kūrinys mus veikia “ne savo tikroviškumu, bet savo ženkliškumu: savo prasme, kurią mes suvokiame ir kurioje mes praregime tai, kas buvo norėta pasakyti.” (Maceinienė 2004: 25-26) Šitas poeto suvokimas, anot Maceinos, išreikštas kitokiomis priemonėmis, tačiau jis yra būties išgyvenimas. Poezijos objektas – giliausia šio žodžio prasme, teigia Maceina, yra būtis. Negalime sakyti, kad poezijai nereikia nieko iš gyvenimo, jokių žinių apie jo idėjas ir įvykius, jokio emocinio pažinimo. Tačiau poezija ne tik stiprių jausmų prasiveržimas. Būtį poetas išgyvena savo intuicijose ir regėjimuose, ją reiškia savo vaizdais ir simboliais. Būtis sudaro giliausią kiekvieno veikalo turinį. Poezija yra būties išgyvenimas ir šito išgyvenimo išreiškimas vaizdinėmis žodžio priemonėmis – pabrėžia Maceina. Kūryba – atrastos prasmės išreiškimas. Poetas mato tai, ko kasdienybėje gyvenantys žmonės nemato. Todėl poezijos kalba yra, pasak Maceinos, pati esmingiausia ir metafiziškiausia. Kasdienoje nusitrynęs žodis poezijoje atsiskleidžia visu savo ryškumu, atgaivindamas pirmykščius savo ryšius su daiktu ir daiktą išreikšdamas taip tobulai, kiek tai žmogui yra įmanoma. Maceina pažymi poezijos gelmės aspektą, kaip reiškiasi gelmės ir paviršiaus sąryšis, nematomo ir matomo dialektika. Sako: “Tik paviršium žiūrint poezija atrodo esanti netikra. Tačiau savo gelmėse ji slepia pačią Būties tikrovę.” (Maceina 1990: 39-40) Jei nebūtų paviršiaus, nebūtų to, kas slepia gelmę. Maceina cituoja M. Heideggerį: “Poezija pažadina netikrovės ir sapno įspūdį, palyginus ją su apčiuopiama ir gryna tikrove, kurioje mes manome esą namie. Ir vis dėlto, priešingai, tikrovė yra tai, ką poetas sako ir prisimena.” (Maceina 1990: 39-40) Per juslinį paviršių pasireiškia giluminės struktūros. Ne poezija yra sapnas ir svajonė, bet kasdienybė yra paviršius, slepiantis nuo mūsų aukštesnę, gilesnę ir prasmingesnę tikrovę, atsiskleidžiančią poetiniuose kūriniuose. Ne poezija yra iliuzija, bet dabartinis mūsų buvimas. Maceina remiasi M. Heideggeriu: “poezija nėra tik mūsų buvimą pagražinanti palydovė; nėra tik laikinis susižavėjimas, įsisiūbavimas ar pasilinksminimas. Poezija yra laikantis istorijos pagrindas.” (Maceinienė 2004:16) Iš poezijos kalba pati būtis savo visumoje ir esmėje – sako Maceina. “(…) Būtis, nesuskaldyta dalimis kaip moksluose ir nesubanalinta savo prasme kaip kasdienoje.” (Maceina 1990: 40) 

Tikra poezija ir tikra filosofija, pasak A. Šliogerio, atsiranda iš pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais. (Šliogeris 1988:22)

Graikų filosofai išskyrė ir priešpastatė du žmogaus ir daikto sąlyčio būdus, arba modusus: doxa ir epistēmē. Filosofijos ir poezijos sąlyčio principo nerasime pirmapradžiame žmogaus ir daikto sąlytyje, kurį graikai pavadino doxa regionu. (Šliogeris 1988:28) Doksinėje žiūroje dominuoja praktinis suinteresuotumas, orientuotas į tai, kaip ir kuo kuris nors daiktas gali būti naudingas ar nenaudingas žmogui. (Šliogeris 1988:24) Daiktas žmogui visų pirma pasirodo kaip priemonė, įrankis, reikmuo, kaip galimas vartojimo objektas. (Šliogeris 1988:26) Doksinė žiūra suponuoja daiktų būties užmarštį, ji nemato paties daikto būties, jo individualumo. Užmirštama, kad daiktas visų pirma egzistuoja kaip būtis savyje ir sau, kaip uždara, savarankiška anapus – žmogiškoji realybė, t. y. užmirštamas daikto objektyvumas.  (Šliogeris 1988:27) O meno kūrinys, sako Šliogeris, yra toks daiktas, “kuris regimas nesuinteresuotu žvilgsniu ir kurio ontologinis centras yra ne funkcija ar instrumentinio pritaikymo galimybė, o jo, kaip individualizuoto, savyje – stovinčio esinio, būtis.” (Šliogeris 1988:28).

A. Šliogeris filosofijos ir poezijos sąlyčio principą atranda epistēmē, arba teorinės žiūros ontologiniame regione. Teorinės žiūros subjektu gali būti tiek poetas, tiek filosofas. Teorinė žiūra yra kasdienės, praktinės žiūros į daiktus priešingybė. Ji yra nesuinteresuota, nesiekia jokios praktinės naudos, jokio pragmatinio žinojimo. Ji orientuota į patį daiktą, jos tikslas – taip įsižiūrėti į daiktą, kad atsivertų paties daikto būtis. (Šliogeris 1988:30) Grožis, pasak A. Šliogerio, yra tokia daikto savybė, kuri daro jį meno kūriniu. (Šliogeris 1988:10) O daikto būtis ir daikto grožis, anot filosofo, yra tapatūs dalykai. “(…) Grožis yra ne daikto būties simbolis, ne jo būties alegorija, ne daikto būties “išgyvenimas”, – grožis yra pati būtis, atsiverianti teorinei žiūrai,” – sako filosofas. (Šliogeris 1988:34) Ir “kuo skvarbesnė teorinė žiūra, kuo labiau ji priartina prie pačios būties branduolio, prie elementarios daikto formos, tuo daugiau grožio ir tuo labiau kiekvienas daiktas priartėja prie ontologinės meno kūrinio situacijos. (…) Grožis neturi esmės; jis turi tik būtį ir sutampa su daikto būtimi. Būtis, kas anapus – žmogiška.” (Šliogeris 1988:34) “Būtis yra absoliuti transcendencija. Tokia pat absoliuti transcendencija, (…) nors ir atsiverianti jusliškai, akivaizdžiai, teorinei žiūrai yra grožis.” (Šliogeris 1988:35)

A. Šliogeris pastebi, jog dažnai sakoma, kad poezija yra lyrinis žmogaus santykis su pasauliu. Santykis tarp žmogaus ir  meno kūrinio vadinamas estetiniu. Lyrinio žvilgsnio į pasaulį stichija yra jausmas ir išgyvenimas. Lyrinis žvilgsnis į pasaulį yra subjektyvus, pernelyg asmeniškas gilinimasis į savo jausmus. O tai, kas subjektyvu, negali būti objektyvu, negali duoti visuotinai reikšmingų rezultatų. Lyrinis žvilgsnis neturi nieko bendra su pirmapradžiu žmogaus ir daikto salyčiu – teorine žiūra, kuri yra protingas regėjimas. Lyrinė poezija, pasak Šliogerio, yra tik “savęs išraiška”. Tokia poezija yra naivi ir akla, ji negali būti nei filosofinė, nei mąstanti. (Šliogeris 1988: 59) Kai poezijoje išlieka jausmas ir lyrinis atvirumas daikto būčiai, sako Šliogeris, šis jausmas privalo būti universalus, visuotinis, objektyvus. Tokį jausmą Kantas pavadino sensus communis, laikydamas jį ne tik poezijos, bet ir apskritai kiekvieno meninio santykio su pasauliu pagrindu. “Šito jausmo vieta Tarp subjektyvumo ir objektyvumo, jis nėra nei grynai subjektyvus, nei grynai objektyvus. (…) Tik kylanti iš tokio objektyvaus, į pačių daiktų būtį orientuoto teorinio jausmo poezija gali būti tikra poezija. Kartu tai būtų filosofinė poezija.” (Šliogeris 1988: 62)

Pasak A. Šliogerio, Rilke buvo reflektuojantis poetas. Jo eilėraščiai ne tik išgyventi, bet ir apmąstyti. Jo eilėraščiai – ne jausmai, o patirtis. Visa Rilke’s poezija yra vienas monumentalus klausimas: “Kaip išsaugoti daiktų būtį?” Šis paprasčiausias klausimas, pasak Šliogerio, yra svarbiausias visos Vakarų kultūros – Vakarų metafizikos klausimas. Ir vien tik dėl to, kad Rilke iškėlė šį klausimą, jis gali būti laikomas didžiu mąstytoju. (Šliogeris 1988: 73)

“Jeigu būtį kūrybiškai pavadinsime pasigaudami vaizdinio prado žodyje, turėsime poeziją. Jeigų tą pačią būtį kūrybiškai pavadinsime pasigaudami sąvokinio prado žodyje, gausime filosofiją. Filosofija ir poezija yra dvi to paties dalyko pusės,” – sako Maceina. (Maceina 1990: 40) O tai, pasak jo, suteikia mums galimybę į poetinį veikalą žvelgti filosofiškai ir jame glūdinčią pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą išreikšti protinėmis sąvokomis. Tokiu būdu poezija gali būti sufilosofinta, o filosofija supoetinta ne tik teoriškai. Kaip praktinis pavyzdis Maceinai yra “Dieviškoji komedija”, kuri, anot jo, yra Tomo Akviniečio filosofijos supoetinimas.

Tačiau ar poezijos sufilosofinimas nėra jos iškreipimas? – svarsto Maceina. Poetinis veikalas kalba vaizdais ir simboliais, kalba per pojūčius, o filosofinis veikalas reiškiasi sąvokomis ir principais, per protą bei per refleksiją. Daugeliu atvejų filosofinis veikalas dėl to prieinamesnis, t.y. aiškesnis ir suprantamesnis. Vaizdai ir simboliai žavi, patraukia, užkrečia, tačiau dažnai turi mįslingą, neišreiškiamą gelmę. Dažnai ne visados mes ją galime iš karto aprėpti, o tai verčia susimąstyti, panagrinėti, palyginti su kitomis idėjomis, paanalizuoti, kitaip tariant, turime pafilosofuoti – sako Maceina. Vienkartinį intuityvinį suvokimą perkelti į refleksinį.

“Tik intuityviškai pergyventas ir refleksiškai suvoktas poezijos kūrinys pasidaro priimtas savo visumoje. Tik tuomet jis atidaro savo paslaptis ir anos aukštesnės tikrovės šviesa nušviečia mūsų dvasią. Filosofavimas poetinio kūrinio akivaizdoje įvykdo (…) Novalio reikalavimą: jis pakelia poetinę idėją į principo aukštį.” (Maceina 1990: 41) 

 

 

1. Maceina, A. 1990. Didysis inkvizitorius. Raštai. Vilnius: Mintis.Maceinienė, T. 2004. 2. Pradžioje buvo Žodis… Pokalbiai su Antanu Maceina – Jasmantu apie poeziją.Vilnius: Apostrofa.

3. Martinaitis, M. 2001. Trečioji pažintis/ A. Jasmantas. Klajūnas. Vilnius: Aidai.

4. Venclova, T. 1992. Metafizinis poetas/ A. Jasmantas. Poezija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

5. Butkus, P. 2000. Antano Maceinos filosofinių pažiūrų raida. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas.

6. Skrupskelytė, V. 2006. Antano Maceinos – Jasmanto religinė poezija. Kaunas: SOTER, 19(47).

7. Šliogeris, A. 1988. Daiktas ir menas. Vilnius: Mintis.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code