Džonas Stiuartas Milis

George Frederic Watts, Public domain, via Wikimedia Commons

Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill, 1806-1873 m.) – britų filosofas, utilitaristas, sociologas, ekonomistas ir politinis veikėjas, vienas iš liberalizmo pradininkų.

Nuo trejų metų berniuką mokė tėvas, Džeimsas Milis, kuris buvo studijavęs teologiją, bet dėl priešiškumo Bažnyčiai dvasininko pareigų nėjo ir savo gausią šeimą išlaikė versdamasis literatūriniu darbu, o paskui, parašęs veikalą „Britų Indijos istorija“ gavo vietą Rytų Indijos prekybos kompanijoje, kur vėliau dirbo ir sūnus Džonas.

Namų mokymas

Tėvas sūnaus neleido į mokyklą, mokė pats. Individualiai tėvo sudarytame mokymo plane, nuo terjų iki septynerių metų Džonas Stiuartas Milis mokėsi graikų kalbos ir aritmetikos; nuo aštuonerių metų atsirado lotynų kalba; nuo 12-os metų – geometrija, algebra, chemija, fizika ir poetikos pagrindai. Iki 14-os metų studijų plane atsirado logika, valstybės pagrindai ir politinė ekonomija, pagal tėvo pažįstamo Davido Ricardo veikalą „Politinės ekonomijos pagrindai“. 17-os metų būsimas filosofas pradėjo veiklą toje pačioje kompanijoje, kur dirbo tėvas ir ten išdirbo 35 metus, iki kompanija buvo uždaryta.

Pagrindiniai veikalai

Dvidešimties metų sulaukęs Džonas Stiuartas Milis išgyveno dvasinę krizę (angl. mental crisis), apie kurią rašė savo autobiografijoje (išleistoje po filosofo mirties). Iki to buvęs auklėjimas jam staiga pasirodė esąs abejotinas, nes ėmė slėgti negebėjimas patirti natūralius spontaniškus jausmus. Ankstyva krizė paskatino permąstyti jam diegtas tėvo pažiūras į logiką ir galiausiai sukurti savą logikos sistemą bei parašyti veikalą „Dedukcinės ir indukcinės logikos sistema“ (1843).

1848 pasirodo antras jo pagrindinis veikalas buvo „Politinės ekonomijos pagrindai“ (Principles of Political Economy with some of their Applications to Social Philosophy), kuris lėmė ištisų kartų politikų mąstyseną. Čia autorius traktavo ekonomiką kaip platesnės „socialinės filosofijos“ dalį sąmoningai remdamasis Adamu Smithu.

1859 pasirodžiusiame veikale „Apie laisvę“ (On Liberty) jis išreiškė nuomonę, kad tiesa „dideliuose praktiniuose gyvenimo dalykuose taip nepaprastai priklauso nuo to, kaip sutaikomi ir suderinami prieštaravimai, kad tik nedaugelis žmonių turi išminties … priartėti prie teisingo sprendimo“, tiesa santykinė ir kyla iš kompromiso.

1861 išleistae veikale „Samprotavimai apie atstovaujamąją valdžią“ (Considerations on Representative Government) apibendrinosavo pažiūras į atstovaujamosios valdžios sistemą ir demokratiją. Jis teigė, kad yra svarbu visų visuomenės narių dalyvavimas priimant politinius sprendimus, o tai įmanoma leidžiant visiems reikšti savo nuomone diskusijose; taip atsiranda galimybė priimti socialiai ir politiškai protingus sprendimus bei suderinti skirtingus interesus. Proporcingas visų rinkėjų atstovavimas Parlamente ir suteiktos vienodos galimybės į jį patekti ir mažumoms, sudaro pagrindą rasti kompromisą visoms atstovaujančioms klasėms.

Taip pat yra ir gana svarbus jo 1869 parašytas kartu su žmona veikalas „Moterų pavergimas“ (The Subjection of Women), kuriame kritiškai nagrinėjama moters padėtis Viktorijos laikų Anglijoje ir kategoriškai pasisakoma už lygias vyrųir moterų teises. Deja, knyga, savo pasirodymo metu, nebuvo labai perkama, ji tiesiog tapo moterų literatūros klasika.

Idėjos

Etikos istorijoje Milis įsimintinas tuo, kad jis pratęsė ir išplėtė utilitarizmo principą („Utilitarizmas“), kuris anksčiau buvo suformuluotas Bentamo. Milis polemizavo su Tomu Karlailiu (Thomas Carlyle), vadinusiu utilitarizmą filosofija kiaulėms. Milio manymu, malonumai skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe: kai kurios malonumų rūšys esančios vertingesnės už kitas. Sokrato nepasitenkinimas yra vertingesnis už kvailio pasitenkinimą. Tačiau Milis pratęsė Bentamo idėją, kad kalbant apie „didžiausią galimą laimės kiekį visiems“, turima omenyje ne veikiančiojo, o visų, kuriuos palietė kuris nors veiksmas, žmonių interesai.

Laimė, anot Milio, yra vienintelis galutinis žmonių tikslas. Tačiau kartais žmonės nori dalykų, kurie priešinami šiam troškimui. Kai kurie sąmoningi žmonių veiksmai kyla ne iš nemotyvuotų troškimų, o iš pareigos įsisąmoninimo. Dorybės gali tapti laimės dalimi. Žmonės gali pasiekti gilesnį laimės supratimą lavindamiesi ir kaupdami patirtį. Nors Milis išplėtė utilitaristinę laimės sampratą, jis neatsisakė veiksmo moralumo kriterijumi laikyti naudą.

Kita

Stebint, kaip dabar naikinama gamta, verta prisiminti pranašiškus filosofo samprotavimus apie „stabilią būseną“ (stationary state). D. S. Milis teigė nerandąs ramybės „mąstydamas apie pasaulį, kuriame nėra vietos spontaniškam gamtos aktyvumui, kur kiekvienas žydintis laukas ar natūralios ganyklos suariamos …, kiekvienas trukdantis krūmas ar netinkamoje vietoje augantis medis pašalinamas; ir vos tik atsiranda vietelė, kur galėtų augti laukinis krūmas ar gėlė, iškyla pavojus, kad viskas bus išrauta su šaknimis siekiant gerinti žemės ūkį.“

Kai Šv. Andriejaus universiteto studentai 1867 išrinko Džoną Stiuartą Milį rektoriumi, jie aukštai įvertino žmogų, kuriam, kaip nuolat studijuojančiam ir tiriančiam, nereikėjo nei universitetų, nei mokyklų, bet kuris suteikė esmingų impulsų filosofijai, politinei ekonomijai ir politologijai.

Šaltiniai:
Berndas Lutzas (2008) „Metzlerio filosofų žinynas“
Gillian Andrews (2018).The Little Book of Philosophy.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code