Džonas Stiuartas Milis

(John Stuart Mill, 1806-1873 m.) – britų utilitaristas. Milio tėvas Džeimsas Milis buvo filosofas, utilitaristo Džeremio Bentamo draugas. Sūnaus neleido į mokyklą, mokė pats. Dvidešimties metų sulaukęs Džonas Stiuartas Milis išgyveno dvasinę krizę, apie kurią rašė savo autobiografijoje (išleistoje po filosofo mirties). Kurį laiką Milis buvo parlamento narys, gynė moterų teises. Milio vardas minimas ir svarstant gnoseologijos klausimus („Logikos sistema“), ir politinės filosofijos klausimus („Apie laisvę“). Etikos istorijoje Milis įsimintinas tuo, kad jis pratęsė ir išplėtė utilitarizmo principą („Utilitarizmas“), kuris anksčiau buvo suformuluotas Bentamo. Milis polemizavo su Tomu Karlailiu (Thomas Carlyle), vadinusiu utilitarizmą filosofija kiaulėms. Milio manymu, malonumai skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe: kai kurios malonumų rūšys esančios vertingesnės už kitas. Sokrato nepasitenkinimas yra vertingesnis už kvailio pasitenkinimą. Tačiau Milis pratęsė Bentamo idėją, kad kalbant apie „didžiausią galimą laimės kiekį visiems“, turima omenyje ne veikiančiojo, o visų, kuriuos palietė kuris nors veiksmas, žmonių interesai.
Laimė, anot Milio, yra vienintelis galutinis žmonių tikslas. Tačiau kartais žmonės nori dalykų, kurie priešinami šiam troškimui. Kai kurie sąmoningi žmonių veiksmai kyla ne iš nemotyvuotų troškimų, o iš pareigos įsisąmoninimo. Dorybės gali tapti laimės dalimi. Žmonės gali pasiekti gilesnį laimės supratimą lavindamiesi ir kaupdami patirtį.
Nors Milis išplėtė utilitaristinę laimės sampratą, jis neatsisakė veiksmo moralumo kriterijumi laikyti naudą.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code