Sokratas

Tarp visų laikų filosofų Sokratas – vienas įtakingiausių. Jis gimė 469 m. Atėnuose ir ten pat 399 m. buvo pasmerktas mirti išgeriant nuodų taurę. Užuot dėstęs mokyklose, Sokratas per dienas slampinėjo gimtojo miesto gatvėmis bei aikštėmis ir šnekino nepažįstamus žmones. Pašnekesių schema būdavo vis ta pati: Sokratas klausinėja, pašnekovas atsakinėja – tol, kol neberanda atsakymo. O Sokratui to ir tereikia. Juk mėgstamiausias jo posakis buvo: „Žinau, kad nieko nežinau.“
Jokių raštų Sokratas nepaliko. Tiek apie jį težinome, kiek savo veikaluose yra užsiminę vėlesnieji filosofai, ypač Platonas ir Aristotelis. Labiausiai Sokratas domėjosi pavieniu žmogumi. Išlaisvintas iš to, ką tariasi žinąs, jis imtų tirti save ir galiausiai suprastų, kaip dera mąstyti ir elgtis. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Todėl Sokratas ir kvietė tautiečius: „Pažink pats save“.
Sokratui rūpėjo ne tik filosofija, bet ir politika, valstybės reikalai. Tuo metu Atėnuose viešpatavo demokratija, nors pusė visų gyventojų buvo beteisiai vergai. Demokratijos priešininkai buvo aristokratų partija, kuriai priklausė ir Sokratas. Tai jį galiausiai ir pražudė. Mat po galutinės demokratų pergalės Sokratas buvo apkaltintas bedievybe, nuteistas mirti ir gavo išgerti nuodų taurę. Draugai siūlė jam pabėgti, bet Sokratas atsisakė, motyvuodamas paklusnumu įstatymui ir tikėjimu sielos nemirtingumu.
Garsiojo filosofo motina buvo pribuvėja – padėdavo gimdyvėms. Jos įvaizdį Sokratas pritaikė savo darbui: jis pats negimdąs tiesos, tik savo klausimais padedąs kitiems gimdyti naujas idėjas.