Alberas Kamiu

Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913-1960) gimė Alžyre. Čia 1930 m. baigė licėjų. 1936 m. Alžyro universitete apsigynė diplominį darbą “Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas”. Šis kraštas liko jam gimtasis. “Alžyre šunų lojimas naktį nuskardena dešimtį kartų toliau negu Europoje. Ir ten jį gaubia ilgesys, nepažįstamas šituos ankštuos kraštuos. Tasai šunų lojimas – tai kalba, kurią šiandien tik aš girdžiu prisiminimuose”, – vėliau rašys A. Camus “Užrašų knygelėse”. Studijuodamas Alžyro universitete susirgo tuberkulioze. 1933 m. vedė. Kitais metais išsiskyrė. 1934 m. įstojo į Komunistų partiją. Kitais metais išstojo. 1940 m. vedė Francine Faure. 1940 m. atvyko į Paryžių, po to vėl grįžo į Alžyrą, simpatizavo Alžyro musulmonų teroristiniam judėjimui. Netrukus vėl sugrįžo į Paryžių. S. de Beauvoir rašė, kad Paryžiuje A. Camus praleido keletą triumfo metų. Jo kova su liga, apie kurią žinojo tik artimiausi draugai, suteikė A. Camus laikysenai išskirtinumo. Jis patiko visiems, jį mėgo. Paryžiuje išleido romaną “Svetimas’, filosofinę esė “Sizifo mitas”. Redagavo žurnalą “Gallimard”. Sukūrė pjeses “Nesusipratimas”, “Kaligula”, romaną “Maras”. 1944 m. susipažino su J.-P. Sartre’u ir bendravo iki 1951 m. perskaitęs S. de Beauvoir romaną “Mandarinai”, suprato esąs herojaus prototipas, tad atsiribojo teigdamas, kad “Paryžius – tai džiunglės”. Skaitė paskaitas JAV, Pietų Afrikoje. Parašė romanus ir pjeses “Teisieji”, “Maištaujantis žmogus”, “Krytis”, “Karalius tremtyje”, “Apsėstieji”. 1959 m. pradėjo vadovauti eksperimentiniam teatrui, 1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje. Vežėsi F. Nyčės “Linksmąjį mokslą” ir nebaigto romano “Pirmasis žmogus” rankraštį, kurį vėliau suredagavo ir išleido jo žmona Francine ir duktė Catrine.
“Jeigu pasaulis man atrodytų turįs prasmę, aš nerašyčiau”, – teigia A. Camus dienoraštyje. Kokią pasaulio prasmę įžvelgia A. Camus? Aišku tik, kur jos neįžvelgia. “Nieko negalima grįsti meile: ji bėgsmas, kančia, nuostabiausios akimirkos ar staigus nuopolis. Bet ji nėra…” – neužbaigia A. Camus staiga tvykstelėjusios minties. Lyg nutildamas iš pagarbos tam, kas neišsipildė, ar palikdamas teisę meilei būti tuo, kas ji yra.
Bet kaip tada įprasminti gyvenimą?
Šis klausimas persmelkia visą Camus kūrybą – ir filosofinę, ir grožinę literatūrą. Kodėl žmogaus gyvenimo prasme abejojama? Žmogus smelkiasi į pasaulį – bando jį suvokti ir prisijaukinti. Tačiau susiduria su pasaulio tyla. Pasaulis, sako A. Camus, kurį, nor sir nevykusiai, galėtume paaiškinti, mums būtų savas. Tačiau jis nepaaiškinamas žmogaus protu. “Pasaulis mums išslysta, nes jis tampa pačiu savimi”. Todėl žmogus čia pasijunta svetimas. Svetimas ne tik pasaulis. Vieną dieną pažvelgę į savo atvaizdą veidrodyje ar į savo nuotrauką, galime sutrikti, nes pamatysime svetimą žmogų. Kas aš esu? A. Camus mano, kad absurdo išgyvenimas ne tik sukrečia, bet ir pažadina.
[Parengta pagal J. Baranovos knygą „Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba. 2002. P. 350-355]