Filosofijos raida: būties klausimas

… Anaksimandrui, Hėrakleitui ir Parmenidui nereikėjo būti „filosofams”. Jie buvo „mąstytojai” (Denker), žmonės, persmelkti būties nuostabos (thaumazein). Jie priklausė pradmeninei, taigi „tikresnei” mąstymo dimesijai arba patirčiai, kurioje būtybiškumas buvo tiesiogiai esamas kalbai, logosui …

Nikita Nomerz street art „The Big Brother”, in Nizhniy Novgorod

Platonui būtybių būtis glūdi amžinose, nekintamose tobulų formų arba „Idėjų” matricose, Aristoteliui – tame, ką jis vadina energeia, besiskleidžiančia aktualybe, kuri realizuojasi substancijoje. Platoniškoji samprata sąlygoja visą Vakarų metafiziką iki pat Nietzsches. Aristoteliškoji koncepcija su jai būdingu „pirmųjų priežasčių” ir „dinaminių principų” tyrinėjimu yra mūsų mokslo ir technikos pagrindas …

Heideggeris nepaliaudamas įtikinėjo, kad šiedvi didžiosios idealizavimo ir analizės srovės kilo ne iš tikro būties suvokimo, o iš būties užmaršties, iš to, kad kardinali egzistencijos paslaptis laikoma savaime suprantamu dalyku. Maža to: Heideggeris siekia įrodyti, kad nuolatinis metafizinės-mokslinės pasaulėžiūros, kone apibrėžiančios pačius Vakarus, autoritetas sukėlė ir net padarė neišvengiamą susvetimėjusią, benamę, periodiškai barbarišką šių laikų technologizuoto ir masinio vartojimo žmogaus būklę.

„Praėjus pustrečio tūkstančio metų, pats laikas pažvelgti į būtybę klausiant, kas ji yra kaip būtybė (im Hinblick darauf, was es ist, insofern es Seiendes ist).” Būtent šis regėjimas buvo priblėsęs arba visiškai užmirštas nuo tada, kai užsimezgė filosofija sokratiškąja prasme.

Ištrauka:
George Steiner „Heideggeris” (1995, 61-62 psl.)