Apie askezę ir filosofiją (II dalis)

Be to, asketizmas reiškiasi savanorišku ir sąmoningu skurdu, atsirandančiu ne tik per accidens, išdalijus turtą, kad būtų palengvintos kitų kančios; šiuo atveju skurdas yra tikslas savaime ir turi tarnauti nuolatiniam valios marinimui, kad norų tenkinimas ir gyvenimo saldybė vėl nesužadintų valios, kuriai savimonė jaučia pasišlykštėjimą. Šį tašką pasiekęs žmogus, kaip gyvas kūnas ir konkretus valios pasireiškimas, vis dar jaučia polinkį visokiausiam norėjimui; jis sąmoningai užgniaužia jį, priversdamas save nedaryti nieko tokio, ko jam norėtųsi, o priešingai, daryti visa tai, ko jam nesinori, net jeigu tai ir neturėtų jokios kitos prasmės, išskyrus valios marinimą. Kadangi jis pats paneigia jo asmeniu besireiškiančią valią, tai jis nesipriešins, jei kitas imsis to paties, t.y. elgsis su juo neteisėtai; todėl jam priimtina bet kokia kančia, sukeliama išorinių aplinkybių, atsitiktinumo ar kitų žmonių piktumo, jam priimtinas bet koks praradimas, bet kokia negarbė, bet koks įžeidimas: visa tai jis priima džiaugsmingai, kaip progą įsitikinti, kad jis jau nebeteigia valios, o mielai stoja valios reiškinio, sudarančio jo paties asmenį, priešų pusėn. Todėl jis su neišsenkančia kantrybe ir nuolankumu pakelia negarbę ir kančią, nesididžiuodamas už bloga moka geru ir neleidžia, kad jame kada nors vėl įsižiebtų pykčio ar geidulio liepsna.

***

Asketizmo esmė išreikšta kaip valios gyventi neigimas, įvykstantis po to, kai visiškas savosios esmės pažinimas valiai tampa bet kokio norėjimo kvietyvu. O tiesiogiai visa tai pažino ir savo elgsena išreiškė visi šventieji ir asketai, turėję vienodą vidinį pažinimą, bet šnekėję visai skirtingomis kalbomis, orientuodamiesi į tas dogmas, kurias jie kartą suvokė savo protu ir dėl kurių indų šventasis, krikščionių ar lamaistų šventasis turi duoti visiškai skirtingą ataskaitą apie savo poelgius, bet pačiam dalykui tai nesvarbu. Šventasis gali būti persiėmęs absurdiškiausiais prietarais arba, priešingai, jis gali būti filosofas – tai nesvarbu. Tik jo poelgiai liudija jo šventumą, nes moraliniu požiūriu kyla ne iš abstraktaus, o iš intuityviai pagauto, betarpiško pasaulio ir jo esmės pažinimo, ir tik norėdamas patenkinti savąjį protą tą esmę jis aiškina, remdamasis kokia nors dogma. Todėl nei šventajam nereikia būti filosofu, nei filosofui šventuoju, kaip nereikia, kad labai gražus žmogus būtų didis skulptorius ar kad didis skulptorius būtų gražuolis. Apskritai neprotinga reikalauti iš moralisto, kad jis neskelbtų kitų dorybių, išskyrus tas, kuriomis pasižymi pats. Abstrakčiai, bendrai ir aiškiai pakartoti sąvokomis visą pasaulio esmę ir kaip reflektuotą kopiją pateikti ją protui tvariomis ir visada tarnauti pasirengusiomis sąvokomis – tai, o ne kas nors kita, yra filosofija.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 516, 518-519]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code