Erdvės ir laiko vaizdinių mįslingumas (I dalis)

Žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už erdvę ir laiką. Kasdienybėje, kurioje mes nuolat sukiojamės, erdvė ir laikas nuolat «painiojasi po kojomis» ir tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų realybė, tokia pat tiršta ir visa apimanti, kaip ir daiktai, supantys mus iš visų pusių. Ir iš tikrųjų pačia elementariausia prasme mes esame ne tik apsupti laiko ir erdvės, bet ir įsupti į juos, tarsi erdvėlaikis būtų savotiški vystyklai, kuriuose ir žmogus, ir daiktas pasmerkti kepurnėtis nuo gimimo iki mirties, nuo atėjimo į šį pasaulį iki išėjimo iš jo. Gyventi žmogui visų pirma reiškia būti erdvėje ir laike. Žmogaus pamatinį laikiškumą atveria jo mirtingumas. Trumpaamžis – taip graikai vadino žmogų, jį priešpriešindami nemirtingiesiems – nelaikiškiems – dievams. Trumpaamžiškumas ir yra ne kas kita, kaip intensyviausias laiko išgyvenimas, duotas žmogui. Žmogus paklūsta laikui ir yra jam absoliučiai pavaldus.tačiau laikas nepaklūsta žmogui, ir tai yra vienas raiškiausių žemiškosios būklės menkumo ir net pamatinio jos tragizmo rodiklių. Šiuo požiūriu daiktai nesiskiria nuo žmogaus. Jie irgi pavaldūs laiko galybei ir nelaikiškumo arba vadinamosios amžinybės požiūriu yra trumpaamžiai. Laiko atkarpa, ilgesnė ar trumpesnė, nelaikiškumo fone neturi jokios reikšmės. Amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Lygiai tas pat pasakytina apie erdvę. Pamatinį žmogaus erdviškumą ryškiai parodo tai, jog jis gali būti tik vienoje vietoje ta prasme, kad visur ir visada jis pririštas prie savojo kūno. Net keisdamas vietą, kaip sakoma, persikeldamas iš vienos vietos į kitą, jis vis tiek būna tik vienoje vietoje ir iš principo negali susidvejinti – būti iškart dviejose vietose, juolab daugelyje vietų. Erdvės požiūriu žmogaus baigtinumas toks pat pamatinis, kaip ir laiko požiūriu. Trumpaamžis yra ir mažaerdvis. Erdvė įspraudžia mirtingąjį į tokius pat ankštus rėmus, kaip ir laikas. Kad ir kur keliautum, visada būsi tik čia ir dabar. Erdvėlaikio vystyklai lemia pamatinį žmogaus ribotumą, blokšdami jį į ontologinę menkystę. Tas pat galioja ir daiktams, visada ir visur prikaustytiems prie tam tikros vietos ir negalintiems iškart būti visur. Kad ir kaip dalytume ir plėstume laiką, jo giją nutiesdami į begalinę praeitį arba į neapibrėžtą, todėl ir pabaigos neturinčią ateitį, esame pasmerkti būti dabar. Nykstanti dabarties akimirka laike yra toji vienintelė «vieta», kuri apibrėžia neapibrėžtą žmogaus ir daikto laikiškumą. Nykstantis «čia» erdvėje yra vienintelė «akimirka», apibrėžianti neapibrėžtą žmogaus ir daikto erdviškumą. Pamatinis čia-dabar yra pirmesnis ir laiko, ir erdvės atžvilgiu; erdvė ir laikas yra tik vientisojo čia-dabar suskaidymas ir abstrahavimasis nuo pirminės, neišskaidytos čia-dabar struktūros. Bet koks čia visur ir visada yra dabar; bet koks dabar visada ir visur yra čia. Čia-dabar vientisumas yra toji versmė, iš kurios ištrykšta ir erdvė, ir laikas kaip tariamai savarankiškos esantys. Net laikas-savaime ir ne erdvė-savaime yra pirminės duotys, iš pradžių egzistuojančios atskirai ir savarankiškai, o visai priešingai: pirminė duotis yra tas neišskaidytas vienys, kurį (žinoma, tik apytikriai) galima pavadinti pirmapradžiu erdvėlaikiu, susitelkusiu į čia-dabar atomą. Šitokį pirmapradį erdvėlaikio vientisumą naiviai parodo kasdienė erdvės ir laiko santykių vartosena: laiką «matuojame» ne juo pačiu, o erdve; erdvę «matuojame» ne ja pačia, o laiku. Sakydami «toli», visada turime galvoje ne tik erdvinį atstumą, bet ir laiką, ir net visų pirma laiką, reikalingą tam atstumui įveikti: «toli» reiškia «daug laiko». «Arti» reiškia «mažai laiko». «Ten» suponuoja «toli»; «čia» suponuoja «arti»; bet ir toluma, ir artuma yra ne tik erdvės, bet ir laiko «rėžiai». Tas pats galioja ir laikui. Jį mes matuojame tik erdve, ir nėra kito būdo «raižyti», vadinasi, konkretinti ir pagauti laiką. Naiviausias, bet akivaizdžiausias šios tiesos įrodymas yra laikrodis, kuriuo laikas matuojamas rodyklių persislinkimu erdvėje mėgdžiojant tą situaciją, kai laikas buvo «pagaunamas» stebint Saulės judėjimą dangaus skliautu, jei laikas buvo «gaudomas» dieną, ir žvaigždžių judėjimą dangaus skliautu, jei laikas buvo «gaudomas» naktį.

Ištrauka: Šliogeris A. Transcedencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. P.485-487

Antra dalis >>

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code