Apie kančią

zvake

 

Juk kaip siaučiančioje jūroje, iš visų pusių nusidriekiančioje į begalybę, kur kyla ir leidžiasi maurojantys vandens kalnai, valtelėje sėdi jūrininkas, pasitikėdamas silpnu laiveliu, taip ir kančių pasaulyje ramiai gyvena pavienis žmogus, remdamasis ir pasitikėdamas principo individuationis arba tuo būdu, kuriuo individas pažįsta daiktus kaip reiškinius. Beribis pasaulis, visur pilnas kančių, nusidriekiantis į begalinę praeitį ir į begalinę ateitį, svetimas jam ir net atrodo jam esąs kaip pasaka. Jo nykstantis asmuo, jo netįsi dabartis, jo trumpalaikiai malonumai – vien tik jam realu, ir kad tai išsaugotų, jis daro viską, kol gilesnis pažinimas neatveria jam akių. O iki tos akimirkos tik slapčiausioje jo sąmonės gelmėje tvinksi tamsi ir miglota nuojauta, kad galbūt visa tai nėra jam taip jau svetima, kad tai susiję su juo, ir tų saitų negali nutraukti principium individuationis. Iš šios nuojautos kyla tas neįveikiamas ir visiems žmonėms (o galbūt net protingesniems gyvuliams) bendras siaubas, staiga apimantis juos, kai jie netikėtai nukrypsta nuo principium individuationis, t.y. kai pagrindo principas kokiu nors vienu savo pavidalu, atrodo, leido atsirasti išimčiai, kai, pavyzdžiui, atrodo, kad koks nors padarinys atsirado be priežasties arba į gyvenimą sugrįžo numirėlis, arba praeitis ar ateitis kaip nors kitaip tapo dabartimi, ar tai, kas tolima, priartėjo. Didžiulis siaubas, kurį sukelia tokie dalykai, aiškinimas tuo, kad mes staiga prarandame reiškinio pažinimo formas, kurios vienos tik ir laiko individą atskyrusios nuo pasaulio. Tačiau ši atskirtis būdinga tik reiškiniams, o ne daiktui savaime: būtent tuo ir remiasi amžinasis teisingumas.

Faktiškai bet kokia laike atsirandanti laimė remiasi į paplautą pagrindą; tokiu pagrindu vaikščioja ir bet koks protingumas. Jie saugoja asmenį nuo negandų ir teikia jam malonumų. Tačiau asmuo yra tik reiškinys, ir jo skirtumas nuo kitų individų, jo laisvė nuo kančių, kurias patiria kiti, grindžiama reiškinio forma, principium individuationis. Paisydamas tikrosios daiktų esmės, visas pasaulio kančias kiekvienas turi laikyti savomis, ir netgi visas dar tik galimas kančias jis turi laikyti jam realiomis, kol jis yra tvirta valia gyventi, t. y. kol visomis jėgomis teigia gyvenimą. Pažinimui, įsismelkiančiam į principium individuationis, laimingas gyvenimas laike, kaip atsitiktinumo dovana arba protu iš jo atkovotas dalykas, išsiskleidžiantis tarp kitų nesuskaičiuojamų individų kančių, yra ne kas kita, kaip elgetos sapnas, kuriame jis regi save karaliumi, bet iš kurio turi prabusti, kad įsitikintų, jog tik trumpalaikė iliuzija atskyrė jį nuo jo gyvenimo kančios.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.478, 479]

***

A. Šopenchauris filosofijoje apoloniškąjį pradą, F. Nyčės požiūriu, išreiškia „valtelėje sėdintis jūrininkas“, kuris siaučiant jūrai pasikliauja savo menku laiveliu. Apolonas, pasak Nyčės, – tai principium individualion sudievinimas. Apolonas – etinė dievybė. Ji reikalauja saiko ir savęs pažinimo. Arogancija ir nesaikingumas prieštarauja apoloniškajai dvasiai. Kita vertus, pažymi F. Nyčė, Apolonas negali gyventi be priešingo jam prado – Dioniso. Dionisiškojo prado esmė – svaigulys. Šopenhauerio etikos kontekste Nyčė prilygina šį pradą pasaulio kaip valios sampratai. Dionisiškasis pradas visada stengiasi peržengti principium individuationis. Tapęs nevaldomas, jis sunaikina apoloniškąjį pradą. Tai besiliejantis per kraštus, formos netekęs gyvenimas, kurį vainikuoja, Nyčės žodžiais tariant, raganos gėrimai – orgijos ir siautulys. Graikijoje šių dviejų pradų dermė tapo, pasak Nyčės. Meno fenomenu, ji išreiškia „meninį džiaugsmą“.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code