Autorius kaip kūrėjas: ligonis ar gydytojas?
S. Freudas kūrybiškumo šaltinį įžvelgė kūrėjų vaikystės traumose, lygino meną su neurotiniu fantazavimu. Jam krito į akis, kad daugelyje vadinamųjų psichologinių romanų vaizduojamas tik vieno veikėjo, pagrindinio, vidus, lyg rašytojas tūnotų jo sieloje. Jo mokinys C. G. Jungas siūlė priešingą psichoanalitinę kūrybos ištakų aiškinimo hipotezę. Jo manymu, kūrybos šaltinis yra ne asmeninės neurozės, o kūrėjo gebėjimas išreikšti kolektyvinės pasąmonės archetipus. Kiekvienas kūrybingas žmogus, Jungo manymu, paradoksaliai jungia ir savo žmoniškąjį asmeniškumą, ir beasmenį kūrybos procesą. Kaip žmogus, žinoma, jis gali būti sveikas ar ligotas. Tačiau kaip meninką jį galima suprasti tik iš jo kūrybinės veiklos. Menas jam įgimtas kaip instinktas, tai jis jį užvaldo ir paverčia instrumentu. Todėl meninko gyvenimas, Jungo požiūriu, neišvengiamai kupinas konfliktų, nes jame nuolatos grumiasi dvi jėgos: paprastas žmogus, teisėtai siekiantis laimės, pasitenkinimo ir saugaus gyvenimo, ir beatodairiška kūrybinė galia, kuri pamina po kojom visus asmeninius norus.
1993 m. G. Deleuz‘as išleido esė rinkinį „Kritika ir klinika“, kuriame svarsto filosofijos, literatūros ir gyvenimo santykį. Jis nemano, kad didieji autoriai ar didieji meninkai serga kokiomis nors išskirtinėmis ligomis. Jis neieško jų kūryboje neurozės ar psichozės ženklų, kurie atskleistų talento paslaptį. Deleuze‘as apverčia santykį tarp autoriaus, ligos ir psichoanalitiko. Psichoanalizė aiškina kūrybingumą remdamasi jo neuroze, t.y. liga. Deleuze‘as, atvirkščiai, suteikia autoriams galią diagnozuoti ir gydyti. Civilizacijos ligas diagnozavo ir Nietzsche. Psichoanalitikas sakytų: bet juk pats Nietzsche buvo ligonis. Deleuz‘as taip nemano, nors Nietzsche‘s ligos taip pat neignoruoja. Jis konstatuoja, kad Nietzsche iš tiesų dažnai buvęs neramus, patyręs daugybę frustracijų. Pažymi jo skausmingai neišsikildžiusią meilę Lou Salome, jo nutrūkusią draugystę su Wagneriu, ir jo vis labiau didėjantį izoliacijos ir vienatvės jausmą. Prisimena keistus jo laiškus rašytus A. Strindbergui. Pasituoja jau atsivėrusią Nietzsche‘s beprotybę atskleidžiančios medžiagos: „Aš sukviečiau Romoje monarchų įpėdinių asamblėją, noriu sušaudyti jaunąjį Kaizerį. Iki pasimatymo. Nes mes dar pasimatysime. Tačiau su viena sąlyga: išsiskirsime… Nietzsche-Cezaris“. Buvusio draugo kompozitoriaus Wagnerio žmonai parašė: „Ariadne, aš myliu tave. Dionisas“. Rašydamas šiuos savo paskutinius laiškus, Nietzsche jau nebesuvokė savo ankstesniojo tapatumo, pasirašydavo kaip Dionisas, kaip Nukryžiuotasis. Deleuze‘as mano, kad tai ne psichozė, o demensija. Paradoksaliai, bet Deleuze‘as į Nietzsche‘ę žvelgia kaip į mokytoją. Jis kalba kartu su Nietzsche ir už Nietzsche‘ę. Jis kalba už tą, kuris pats jau nebegali kalbėti. Niekada pats Nietzsche nemanė, kad filosofijos šaltinis gali būti kančia, negalavimas, ilgesys. Nors filosofas, taip kaip jį suprato Nietzsche, neišvengiamai turi kentėti. Kažkada Nietzsche yra parašęs, kad pati beprotybė gali būti kaukė, už kurios slypi lemtingas ir pernelyg patikimas žinojimas. Pasak Deleuzo, beprotybė žymi momentą, kai liaujamasi keisti kaukes. Kol kaukės keičiamos, tol autorius yra pajėgus kurti. Iki to momento, kol Nietzsche pajėgė keisti perspektyvas, jis turėjo pereiti nuo sveikatos prie ligos ir nuo ligos – prie sveikatos. Šis gebėjimas, mano Deleuze‘as, yra didžiulės Nietzsche‘s „sveikatos“ išraiška. Nietzschę palaužė gyvenimo perteklius, perteklius to, ką jie matė, patyrė, apie ką mąstė. Gyvenimas jam buvo tarsi pernelyg didelis. Kurti, sako Deleuze‘as, tai ne bendrauti, o priešintis. Jis įžvelgia gilų vidinį ryšį tarp ženklų, įvykių, gyvenimo ir vitalizmo. Bet apie šį gyvenimą psichoanalitikas mažai ką gali pasakyti, nes jis nesuvokia gyvenimo ženklų ir simbolių, viską redukuoja į vieną, Lawrence‘o žodžiais, „mažą purviną paslaptį“. Todėl meninkams ir filosofams Deleuze‘as siūlo pernelyg nesidomėti psichoanalize, nebent – išimtinais atvejais.
[remiantis J. Baranova]
Naujausi komentarai