Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu

Juk motery – mįslė yra joj viskas, ir viskas turi joj tik vieną įminimą: o tai yra nėštumas.

O vyras jai – tik instrumentas; jos tikslas visad – vaikas. O kas yra ji vyrui?

Dviejų dalykų tikras vyras nori: pavojų ir žaidimo. Todėl jis moters geidžia kaip žaislo iš visų pavojingiausio.

Kariu išauklėt vyrą reikia, o moterį – atokvėpiui kareivio: o visa kita – vien kvailystė.

Bet vaisiai, jeigu jie per saldūs, tai jų karys nemėgsta. Todėl jis moters trokšta, nes motery kartumo yra net saldžiausioj.

Geriau nei vyras moteris vaikus supranta, bet vyras pats už moterį yra didesnis vaikas.

Tikram juk vyre vaikas slypi: jis žaisti nori. Pirmyn tad, moterys, ieškokite ir raskit vyre vaiką!

Te moteris žaisliukas būna, tyra, graži, lyg deimantas brangiausias, dorybių apšviestas pasaulio, kurio nėra dar niekur.

Žvaigždė tešviečia meilėj jūsų! O viltį savo taip išreiškia: „Kad antžmogį aš pagimdyčiau!“

Narsa te jūsų meilėj slypi! Jūs meile savo turit pult kiekvieną, kurs baimę įvaryt jums stengias.

Garbė te meilėj jūsų glūdi! Bet šiaip jau moteris nedaug išmano apie garbę. Tad ją tegu toksai išreiškia šūkis:

“Daugiau mylėti visad, nei mylimos jūs esat, ir niekuomet nelikti antros!”

Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jau bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi.

Tebijo vyras moters, kuomet ji neapkenčia: nes vyras sielos gelmėj yra tik piktas, o moteris tenai – bloga.

O ko labiausiai moteris nekenčia? – paklausė geležis magnetą. – “Neapkenčiu tavęs labiausiai, kadangi tu vis trauki, tačiau jėgos turi per maža, kad prie savęs pritrauktum”.

Žinau aš vyro laimės vardą jisai yra: aš noriu. O moters laimės vardas: jis nori.

“Matai, dabar tik tobulas pasaulis tapo!” – taip m1sto moteris 6irdy, kuomet i6 meil4s atsiduoda.

Ir moteris paklusti turi, ir gylį rast lėkštumui savo. O jos lėkštumas – tai jos siela; judrus, audringas seklumos paviršius.

Bet vyro siela gelmę turi, jos vandenys tik požemiuose šniokščia: ir moteris nujaučia šitą jėgą, bet jos ji nesuvokia.

[Frydrichas Nyčė. Štai taip Zaratustra kalbėjo]