Demonus, dievus ir šventuosius žmogus susikuria pagal savo paveikslą

Teoriškai galima tarti esant tris žmogaus gyvenimo kraštutinumus ir traktuoti juos kaip tikrojo žmogaus gyvenimo elementus. Pirma: galingas norėjimas, didžiosios aistros (radža-guna). Jos būdingos didiesiems istoriniams charakteriams; jas vaizduoja epas ir drama. Tačiau jos gali pasirodyti ir mažu pavidalu, nes čia objektų didingumas matuojamas tik tuo, kokiu mastu jie išjudina valią, o ne jų išoriniais santykiais. Toliau, antra; grynasis pažinimas, idėjų pagava, sąlygota pažinimo išsivadavimo iš tarnystės valiai – genijaus gyvenimas (satva-guna). Galiausiai, trečia: giliausia valios ir su ja susijusio pažinimo letargija, tuščias ilgesys, gyvenimą stingdantis nuobodulys (tamas-guna). Individo gyvenimas, toli gražu neišsemiamas vieno iš tų kraštutinumų, susiliečia su jais retai ir dažniausiai yra tik silpnas ir neryžtingas priartėjimas prie vienos ar kitos pusės, niekingas menkų objektų norėjimas, nuolat atsinaujinantis, todėl įveikiantis nuobodulį.

Iš tikrųjų neįtikėtina, kaip tuščiai ir nereikšmingai, žiūrint iš šalies, ir kaip kvailai ir beprasmiškai, kiek jis jaučiamas iš vidaus, prabėga daugumos žmonių gyvenimas. Jis yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas per keturias gyvenimo atkarpas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos. Žmonės panašūs į laikrodžio mechanizmus, kurie užsukami ir eina, patys nežinodami, kuriam galui. Ir kiekvienąsyk, kai pradedamas ir pagimdomas naujas žmogus, vėl užsiveda žmogaus gyvenimo laikrodis, kad dar sykį, nata į natą, taktas į taktą, su nežymiomis variacijomis pakartotų jau nesuskaičiuojamą daugybę sykių sugrotą vagonėlių melodiją.

Kiekvienas individas, kiekvienas žmogaus pavidalas ir jo gyvenimo eiga yra tik dar vienas trumpalaikis begalinės gamtos dvasios, atkaklios valios gyventi sapnas, tik dar vienas efemeriškas vaizdas, kurį dvasia žaisdama nubraižo ant savo begalinio lakšto, laiko ir erdvės, leidžia jam egzistuoti tik nykstamai trumpą akimirką, palyginti su ta begalybe, o vėliau nutrina, kad braižytų naujus vaizdus. Nepaisant to – ir tuo pasireiškia nemalonioji gyvenimo pusė – už kiekvieną iš tų nykstančių vaizdų, už kiekvieną iš tų banalių kaprizų visa valia gyventi su visa savo galia privalo užmokėti daugybe žiaurių kančių, o galiausiai karčia mirtimi, kurios ilgai bijotasi ir kuri galiausiai ateina. Štai kodėl lavono reginys staiga pažadina mums rimtį.

Kiekvieno individo gyvenimas, jei apžvelgiame jį apskritai, kaip visumą, ir išskiriame tik reikšmingiausius bruožus, visada yra tik tragedija, bet savo smulkmenomis jis yra komedija. Juk kasdieniai rūpesčiai ir kančios, nuolatinis akimirkos irzlumas, kiekvienos savaitės norai ir baimės, kiekvienos valandos negandos dėl nuolat pasirengusio iškrėsti pokštą atsitiktinumo yra tik komiškos scenos. Tačiau niekada neišsipildantys troškimai, bevaisiai siekiai, likimo negailestingai sutrypiamos viltys, nelemtos viso gyvenimo klaidos, nuolat stiprėjančios kančios ir pagaliau mirtis vis dėlto yra tragedija. Tad yra taip, tarsi likimas, prie mūsų gyvenimo sielvarto norėdamas pridurti dar ir patyčią, lėmė, kad mūsų gyvenimas turi apimti visus tragedijos skausmus, bet visa tai patirdami mes neturime galimybės išsaugoti tragiškųjų personažų orumo, o visomis gyvenimo detalėmis neišvengiamai pasmerkti būti tik lėkšti komedijos personažai.

Tačiau kad ir kaip žmogaus gyvenimą pripildo didelės ir mažos kančios, kad ir kaip jos lemia nuolatinį gyvenimo nerimą ir bruzdėjimą, vis dėlto jos negali paslėpti to, kad gyvenimo nepakanka dvasios tobulumui, jos negali paslėpti gyvenimo tuštumos ir lėkštumo, jos neįstengia pašalinti nuobodulio, kuris visada pasirengęs užimti kiekvieną pauzę, paliktą rūpesčio. Tuo paaiškinama, kad žmogaus dvasia, nesitenkindama rūpesčiais, užsiėmimais ir triūsu, užkraunamu realaus pasaulio, susikuria įsivaizduojamą pasaulį tūkstančių įvairiausių prietarų pavidalu, tam pasauliui atsiduoda įvairiausiais būdais, švaisto jam savo laiką ir jėgas, kai tik realus pasaulis duoda žmogui poilsį, kuriuo jis net neįstengia pasinaudoti. Štai kodėl toks reiškinys visų pirma ir dažniausiai būdingas toms tautoms, kurioms švelnus klimatas ir dosni žemė palengvina gyvenimą, ypač indams, be to, graikams ir romėnams, o vėliau italams, ispanams ir t.t.

Demonus, dievus ir šventuosius žmogus susikuria pagal savo paveikslą, o po to jiems turi būti aukojamos aukos, siunčiamos maldos, puošiamos šventyklos, duodami ir vykdomi įžadai, keliaujama į šventas vietas, rengiamos pašlovinimo apeigos, puošiami šventi paveikslai ir t.t. tarnystė dievams visur susipina su tikrove ir net ją užtemdo. Kiekvienas gyvenimo įvykis suvokiamas kaip šių būtybių veikimo padarinys; bendravimas su jomis užima pusę gyvenimo laiko, nuolat palaiko viltį ir dėl iliuzijos žavesio dažnai būna įdomesnis bendravimas su realiomis būtybėmis. Jis yra dvejopo žmogaus poreikio išraiška: viena vertus, tai yra paramos ir globos, o be to, užsiėmimo ir pramogos poreikis, ir nors antrasis poreikis dažnai trukdo pirmajam visai tiesiogiai, nes ištikus nelaimėms ar pavojams brangus laikas ir jėgos eikvojamos ne kovai su jomis, o bevaisėms maldoms ir aukoms, visa tai tarnauja antrąjam poreikiui dar geriau, fantazijoje bendraujant su išgalvotu dvasių pasauliu; ir tai yra ne tokia jau maža visokiausių prietarų nauda.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.436-439]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code