Laikas

Laiką galime palyginti su amžinai besisukančiu ratu: nuolat besileidžianti pusė būtų praeitis, nuolat kylanti pusė būtų ateitis, o nedalomas taškas viršuje, kur praeina liečiamoji, taip įkandin jos nesisuka ir dabartis, – tas objekto, kurio forma yra laikas, sąlyčio taškas su subjektu, neturinčiu jokios formos, nes subjektas nepažinus, bet yra viso, kas pažinu, sąlyga. Arba: laikas panašus į nesulaikomą srautą, o dabartis – į uolą, į kurią srautas sudūžta, bet kurios jis nenusineša kartu. Valia, kaip daiktas savaime, kaip ir pažinimo subjektas, galiausiai tam tikra prasme yra ta pati valia arba jos apraiška, nepavaldi pagrindo principui; ir kaip valiai užtikrintas gyvenimas, jos specifinė apraiška, taip jai užtikrinta ir dabartis, vienintelė realaus gyvenimo forma. Todėl mums neverta tyrinėti nei praeities iki gyvenimo, nei ateities po mirties; priešingai, vienintelė forma, kuria sau pasireiškia valia, reikia pripažinti dabartį; ji nepabėgs nuo valios, bet valia taip pat tikrai nepabėgs nuo jos. Todėl tas, kurį patenkina toks gyvenimas, koks jis yra, kuris visaip tą gyvenimą teigia, – tas gali nedvejodamas jį laikyti begaliniu ir nusikratyti mirties baimės kaip iliuzijos, įteigiančios absurdišką baimę kada nors prarasti dabartį ir apgaudinėjančios jį regimybe tokio laiko, kur nesama dabarties. Tokia iliuzija laiko atžvilgiu yra tas pat, kas erdvės atžvilgiu yra kita iliuzija, kurios veikiamas kiekvienas žmogus vaizduojasi, kad vieta, jo užimama ant Žemės rutulio, yra viršus, o visa kita – apačia; lygiai taip pat kiekvienas žmogus susieja dabartį su savuoju individualumu ir įsivaizduoja, kad kartu su ja išnyksta bet kokia dabartis, o praeitis ir ateitis lieka be dabarties. Tačiau kaip ant Žemės rutulio visur yra viršus, taip ir bet kokio gyvenimo forma yra dabartis, ir bijoti mirties dėl to, kad ji atima iš mūsų dabartį, ne protingiau, nei bijoti, kad nenuslystum žemyn nuo apskrito Žemės rutulio, ant kurio mes, savo laimei, dabar esą stovime viršuje. Valios objektyvacijai būdinga dabarties forma, o dabartis, kaip netįsus taškas, perkerta į abi puses nusidriekiantį begalinį laiką ir stovi nejudėdama kaip amžinas vidurdienis be gaivinančio vakaro; kaip reali saulė, deganti be perstogės, ir tik tariamai panyranti į nakties įsčias. Todėl jeigu žmogus bijosi mirties kaip to, kas jį sunaikina, tai tas pat, kas manyti, jog saulė pavakare dejuoja: “Vargas man! Aš smengu į amžinąją naktį.”  Bet ir priešingai: ką slegia gyvenimo našta, bet kas geidžia gyvenimo ir jį teigia, nors būgštauja jo kančių ir ypač nebenori toliau kęsti kaip tik jam tekusios sunkios lemties, – toks žmogus negali tikėtis, kad mirtis jį išlaisvins, ir negali išsigelbėti savižudybe; tarsi koks apgaulingas vaiduoklis, tamsus ir šaltas Orkas (Orcus – romėnų mitologijoje mirusiųjų karalystė, tapati mitiniam graikų Hadui.) vilioja jį į ramybės prieplauką. Žemė besisukdama pereina iš dienos į naktį; individas miršta, bet pati saulė nuolat žėri amžinajame vidurdienyje. Valiai gyventi užtikrintas gyvenimas. Gyvenimo forma yra nesibaigianti dabartis. O individai, idėjos apraiškos, atsiranda ir išnyksta laike, panašiai kaip netvarūs sapnai.

[Schopenhauer, A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai.. 2012. P. 380-382]