Pranašų mokiniai

orakulasAš anaiptol neneigiu, kad pasitaiko ir tikrų pranašų, tačiau atsargumo dėlei norėčiau pirmiau suabejoti kiekvienu atskiru atveju, nes imti ir be jokių abejonių patikėti kokios nors pranašystės tikrumu būtų pernelyg rizikinga. Kiekvienas tikras pranašas vyriškai ginasi nuo pasąmoninio tokio vaidmens iššūkio. Tad kai kas nors akimirksniu tampa pranašu, pirmiausia į galvą ateina mintis apie prarastą psichinę pusiausvyrą.

Vis dėlto be galimybės tapti pranašu vilioja ir kitas, subtilesnis ir tarsi teisėtesnis malonumas, būtent tapimas pranašo mokiniu. Absoliučiai daugumai tai tiesiog ideali technika. Jos pranašumas yra šis: “odium dignitatis” (pasišlykštėjimas titulu – lot.k.), t.y. antžmogiška pranašo pareiga virsta daug saldesniu “otium indignitatis” (niekingumo ramybė – lot.k.), kuomet žmogus tampa nevertu, nuolankiai sėdi prie “mokytojo” kojų ir saugojasi savų minčių. Dvasinė tinginystė virsta dorybe, leidžiančia mėgautis pusdievio (mažų mažiausiai) saulės spinduliais. Pasąmoninės vaizduotės archaizmas ir infantilizmas visiškai patenkinamas nededant jokių pastangų, nes visa atsakomybė suverčiama “mokytojui”. Iškeldamas jį į padanges žmogus auga pats, Regis, to nepastebėdamas; be to, juk jis turi didžią tiesą, kurią gal ir ne pats atrado, tačiau bent jau gavo iš paties “mokyojo” rankų. Žinoma, tokie mokiniai nuolat buriasi į draugę, ir ne dėl kokios nors meilės, o dėl gerai suprantamų interesų – pasiekus kolektyvinį sutarimą galima be vargo sutvirtinti savuosius įsitikinimus.

Tokio pobūdžio tapatinimasis su kolektyvine psichika atrodo daug priimtinesnis; kam nors kitam tenka garbė būti pranašu, o kartu ir didžiojo lobio, kurį atrado mokytojas, bendravaldis. Jauti visą tokios pareigybės garbingumą bei naštą ir laikai savo didžiausia pareiga ir moraline būtinybe juodinti visus, kitaip mąstančius, verbuoti prozelitus ir apskritai nešti žmonijai šviesą – tarsi pats būtum pranašas. Kaip tik tie, kurie prisidengia tariamai nuolankia persona, netikėtai pasirodo pasaulio scenoje, pasipūtę dėl susitapatinimo su kolektyvine psichika, nes ir pranašas yra kolektyvinės psichikos pirmavaizdis, ir pranašo mokinys yra pirmavaizdis.

Abiematvejais kolektyvinė pasąmonė sukelia infliaciją, kuri pakenkia individualybės savarankiškumui. Bet kadangi toil gražu ne visi individai pajėgia būti savarankiški, tai išgalvota mokinystė galbūt yra geriausia, ką jie gali padaryti. Tuomet su tuo susijusios infliacijos malonumai yra bent jau nedidelis atlygis už dvasinės laisvės praradimą. Negalima neįvertinti ir to, kad tikro arba tariamo pranašo gyvenimas yra pilnas kančių, nusivylimų ir nepritekliaus, taigi “Osana” giedančių mokinių būrys yra vertingas kaip kompesancija. Visa tai žmogiškai taip suprantama, kad reikėtų beveik stebėtis, jei kokia nors aplinkybė ką nors šioje situacijoje pakeistų.

[Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 215, 216]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code