Norėjimas

dangus

Bet koks norėjimas kyla iš poreikio, – vadinasi, iš stokos, vadinasi, iš kančios. Kančią pašalina troškimo patenkinimas. Nepaisant to, vienam patenkintam troškimui tenka mažų mažiausiai dešimt nepatenkintų. Be to, troškimas trunka ilgai, reikalavimai begaliniai, o patenkinimas trumpas ir šykščiai atmatuotas. Tačiau net galutinis patenkinimas yra tik tariamas. Išsipildžiusį norą tuojau pat išstumia kitas noras: pirmasis yra suvoktas, antrasis – dar nesuvokta iliuzija. Ilgalaikio, jau nenykstančio pasitenkinimo negali duoti joks pasiektas norėjimo objektas. Priešingai, jis visada panašus į elgetai numetamą išmaldą, kuri šiandien palaiko jo gyvybę, kad kančią pratęstų iki rytojaus.

Todėl, kol mūsų sąmonė pripildyta valios, kol mes atsiduodame geidulių antplūdžiui su jo nuolatine viltimi ir baime, kol mes esame tik norėjimo subjektai, niekada neturėsime nei ilgalaikės laimės, nei ramybės. ieškome mes ar bėgame, būgštaujame nesėkmės ar siekiame malonumo – visa tai iš esmės nesvarbu. Rūpinimasis nuolat nepatenkinta valia, nesvarbu, kokiu pavidalu, nuolat pripildo ir audrina sąmonę. O be ramybės visiškai neįmanoma tikra gerovė. Šitaip valios subjektas lieka amžinai prikaustytas prie besisukančio Iksiono rato, nuolat samsto Danaidžių rėčiu. Jis yra amžinai trokštantis Tantalas.

(Pavyzdžiui iš graikų mitologijos: Iksionas – Tesalijos valdovas, už tai, kad gviešėsi Heros meilės, Dzeuso prikaustytas prie ugninio rato, amžinai besisukančio dangaus skliautu. Danaidės už tai, kad tėvo lieptos nužudė savo vyrus, buvo nublokštos į Hadą ir privalėjo pripildyti vandens kiaurus rėčius. Tantalas už įvairius nusikaltimus buvo pasmerktas požemio karalystėje stovėti iki burnos vandenyje, bet niekada negalėdavo atsigerti – kai tik pasilenkdavo, vanduo atsitraukdavo.)

Tačiau kai išorinis postūmis ar vidinis nusiteikimas staiga ištraukia mus iš begalinio geidulių srauto, atitraukia pažinimą nuo vergiškos tarnystės valiai, ir dėmesys jau nebėra nukreiptas į geidulių motyvus, bet laisvai pagauna daiktus nepaisant jų ryšio su valia, t.y. jie stebimi be intereso, be subjektyvumo, grynai objektyviai, visiškai jiems atsiduodant, kiek jie jau yra tik vaizdiniai, o ne motyvai, – tada iškart ir savaime ateina ramybė, kurios mes amžinai ieškojome ir kuri nuolat pabėgdavo nuo mūsų, kol ėjome tuo pirmuoju, valios, keliu. Ir dabar mums visiškai gera. Tai yra toji beskausmė būsena, kurią Epikūras šlovino kaip didžiausią gėrį ir kaip dieviškąją būklę. Juk tokią akimirką mes nusikratome žeminančio valios jungo, mes švenčiame kategoriško norėjimo darbo šeštadienį, ir Iksiono ratas sustoja.

Tačiau kaip tik tokia būsena ir yra toji, kurią aš aprašiau anksčiau, kaip būtiną pažinti idėjai, kaip grynąją kontempliaciją, susiliejimą su stebėjimu, atsidavimą objektui, bet kokio individualumo užmarštį, pažinimo, pagaunančio tik santykius ir pavaldaus pagrindo principui, pašalinimą. Stojus šiai būsenai, kartu ir neatskiriamai stebimasis pavienis daiktas pakyla iki savosios rūšies idėjos, o pažįstantis individas – iki gryno bevalio pažinimo subjekto, ir abu kaip tokie jau esti anapus laiko srauto ir visokių kito tipo santykių. Tada jau nebesvarbu, ar į saulėlydį žiūrima iš kalėjimo, ar iš rūmų.

Vidinė nuotaika, pažinimo persvara prieš norėjimą tokią būseną gali sukelti bet kokioje aplinkoje. Tai mums parodo tie nuostabūs Nyderlandų menininkai, kurie į pačius nereikšmingiausius objektus nukreipė tokią gryną objektyvią žiūrą ir savo natiurmortais pastatė amžiną savo objektyvumo ir dvasios ramybės paminklą. Žiūrovas estetikas šių paveikslų negali stebėti be graudulio, nes jie jam atveria tą ramią, taikingą, bevalią meninko nuotaiką, kurios reikėjo tam, kad atsiduotum šitokiai objektyviai tokių nereikšmingų daiktų žiūrai, šitaip įdėmiai į juos įsižiūrėtum ir šitaip apgalvotai tą žiūrą atkurtum. O kadangi toks paveikslas ir žiūrovą skatina persiimti tokia nuotaika, tai jo graudulį dažnai net sustiprina priešingybė jo paties sielos būsenai, neramiai, drumsčiamai stiprių geidulių. Ta pačia dvasia kraštovaizdžių tapytojai, ypač Ruisdaelis, dažnai tapė visiškai nereikšmingus vaizdelius ir tą patį įspūdį darė net džiugesnį.

Taip daug gali padaryti vien tik vidinė menininko dvasios galia. Tačiau šita grynai objektyvi būsena tampa lengviau pasiekiama ir sulaukia išorinės paramos iš aplinkinių objektų ir tobulo gamtos grožio, kuris pats skatina kontempliaciją ir net ją sužadina. Kai gamta staiga atsiveria mūsų žvilgsniui, jai beveik visada pavyksta bent akimirkai mus atplėšti nuo mūsiškio subjektyvumo, nuo vergiškos tarnystės valiai ir perkelti į grynojo pažinimo būseną. Todėl net žmogus, kankinamas aistrų, stokos ir rūpesčio, mesdamas vienintelį laisvą žvilgsnį į gamtą, netikėtai atsipalaiduoja, pralinksmėja ir atsitiesia. Aistrų audra, geidulių ir baimės srautas ir visa norėjimo kančia tuojau pat kažkaip stebuklingai nurimsta. Juk tą akimirką, kai, atitrūkę nuo geidulių, atsiduodame grynam bevaliam pažinimui, mes tarsi įžengiame į kitą pasaulį, kur jau nesama nieko tokio, kas audrina mūsų valią ir taip smarkiai mus sukrečia. Išlaisvintas pažinimas perkelia mus taip pat toli ir taip pat aukštai virš viso to, kaip miegas ir sapnai. Išnyksta laimė ir nelaimė, mes jau nebesame individai, individualumas užmirštas, mes esame vien tik grynas pažinimo subjektas, mes – tik viena pasaulio akis, žiūrinti iš visų pažįstančių būtybių, tačiau tik viename žmoguje galinti visiškai išsilaisvinti iš tarnystės valiai. Ir dėl to taip be pėdsako išnyksta bet koks išskirtinis individualumas, kad tampa visai nesvarbu, ar toji stebinti akis priklauso galingam karaliui, ar vargšui elgetai. Juk šios ribos neperžengia nei laimė, nei skausmas. Ir visada taip arti mūsų driekiasi toji sritis, kur mes visiškai išsilaisviname nuo viso mūsų vargo. Tačiau kam pakanka jėgų pasilikti joje ilgam? Kai tik į sąmonę vėl įsismelkia koks nors šitų taip grynai stebimų objektų santykis su mūsiške valia, mūsiške persona, žavesys dingsta: mes vėl grimztame į tą pažinimą, kur viešpatauja pagrindo principas, mes pažįstame jau nebe idėją, o tik pavienį daiktą, tos grandinės, kuriai priklausome patys, grandį. Ir vėl mes pasmerkti visam mūsų vargui.

Dauguma žmonių, visiškai stokodami objektyvumo, t.y. genialumo, beveik visada esti tokioje padėtyje. Štai kodėl jie nenorom pasilieka vieni su gamta. Jiems reikia visuomenės, mažų mažiausiai – knygos. Juk jiems būdingas pažinimas nenustoja tarnavęs valiai. Todėl daiktuose jie būtinai ieško nors kokio santykio su savo valia, o jiems susidūrus su tuo, kame nėra tokio santykio, jų sieloje, kaip generalinis bosas, nuolat skamba beviltiškas šauksmas „Kokia man iš to nauda?“ Todėl vienatvėje net pati gražiausia aplinka jiems atrodo tuščia, niūri, svetima, priešiška.

Pagaliau toji bevalio stebėjimo palaima meta savo nuostabius kerus ir į praeitį bei tolumą ir dėl saviapgaulės juos nušviečia bei pagražina. Juk kai mes prisimename seniai praėjusias dienas, praleistas kokioje nors nuošalioje vietoje, mūsų fantazija parodo tik objektus, o ne valios subjektą, kuris ir tada, kaip ir dabar, nešiojosi su savimi savo neišgydomas kančias. tačiau jas mes užmiršome, nes per tą laiką jų vietą dažnai užimdavo kitos kančios. Taigi prisiminime objektyvioji žiūra veikia taip pat, kaip ji veiktų dabartyje, jei tik mes įstengtume jai atsiduoti, išsilaisvinę nuo valios. Todėl ir esti taip, kad – ypač tada, kai mus graužia koks nors neįprastas skausmas, – netikėtas praeities ir tolumos scenų prisiminimas švysteli mūsų sieloje lyg prarastas rojus. Fantazija atgaivina tik tai, kas objektyvu, o ne tai, kas individualiai subjektyvu, ir mes vaizduojamės, kad tas objektyvus dalykas tada stovėjo prieš mus toks tyras, nesudrumstas jokio santykio su valia, kaip dabar mūsų fantazijoje stovi jo vaizdas.

[Shopenhauer, A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 275-279]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code