Kančios aspektai, galintys paskatinti nusižudyti

Artūro Šopenhauerio filosofijos pradinis taškas yra PASAULINĖ VALIA. Tam tikrame saviraidos tarpsnyje ši nesąmoninga valia iškelia sąmonę ir valią gyventi. Su sąmone randasi ir “pasaulis kaip vaizdinys”. Aklas iracionalios valios veikimas skleidžia blogį ir kančią. Užuojauta kenčiančiam – pagrindinis Šopenhauerio etikos principas.

***

Kadangi nėra nieko, kas būtų absoliučiai bloga, tai panašiai esti ir čia, t.y. tūžmingo ir baikštaus būdo žmonės, palyginti su linksmuoliais ir lengvapėdžiais, patiria daugiau įsivaizduojamų, užtat mažiau tikrų kančių ir tikro sielvarto, nes tas, kuris į viską žiūri per tamsius akinius, dažniausiai tikisi paties blogiausio ir tam atitinkamai rengiasi, todėl jis apsirinka rečiau už tą, kuris pasaulį linkęs matyti šviesų ir patrauklų.

Tačiau jei linksmos prigimties žmogui pernelyg padidėja nervų sistemos jautrumas arba jį ima kankinti virškinamojo trakto sutrikimai, tai liguistumas gali taip išaugti, kad nuolatinė bloga savijauta sukels nusivylimą gyvenimu ir polinkį į savižudybę. Pretekstu gyvenimo baigčiai tada gali būti net menkiausias nemalonumas: na, o blogiausiu tokios būsenos atveju nereikia net ir preteksto – jei dvasinis diskomfortas užtrunka, nusprendžiama pasitraukti iš gyvenimo, ir tai paskui atliekama taip šaltakraujiškai viską apgalvojant ir su tokiu ryžtu, kad ligonis, dažnai jau prižiūrimas, tik ir ieško pirmos patogios progos, kai budri akis nusisuks, iš karto, be mažiausios dvejonės ir nė nekruptelėjus pasinaudoti tuo dabar jam natūraliu ir tinkamu būdu pasiekti palengvėjimą. Išsamiai šią būseną yra aprašęs Eskirolis veikale “Des maladies mentales”. Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis ir sveikiausias, netgi puikiausios nuotaikos žmogus gali ryžtis savižudybei, jeigu kančių mastas ar neišvengiamai artėjanti nelaimė įveiks mirties baimę. Skirtumas čia tik tas – kokio dydžio pretekstas, būtinas tokiam sprendimui priimti, o jis – atvirkščiai proporcingas melancholijai. Juo žmogus melancholiškesnis, tuo preteksto galia menkesnė, ji gali smukti net iki nulio; ir priešingai – juo žmogus gyvesnis ir tvirtesnė jį palaikanti sveikata, tuo svaresnis turi būti pretekstas. O tarp abiejų savižudybės kraštutinumų esama begalės pakopų, t.y. tarp savižudybių, lemiamų įgimto melancholizmo tikrai liguisto padidėjimo, ir savižudybių, kurioms ryžtasi sveiki ir giedros nuotaikos žmonės, verčiami absoliučiai objektyvių aplinkybių.

[A. Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai]