Arvydas Šliogeris: Ideologija – Grynojo Žodžio stabmeldystė


Iliustracija: Mr TT / Unsplash

Hegelis – schemų, absrakčių minčių kūrėjas ir sistemintojas. Jo užmojis – visas filosofines problemas susieti į sistemą ir jas išspręsti vadovaujantis vienu principu ne tik pavyko, bet, manau, ir viršijo visus mąstytojo puoselėtus lūkesčius su kaupu.

Hegelis pakartojo Aristotelį sakydamas, kad žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad mąsto, tačiau neapsiribodamas tuo dar jį papildė teigdamas, kad Dvasia yra mąstymas. Jo manymu, visa, kas egzistuoja, yra save suprantanti pasaulinė Dvasia (Weltgeist), arba pasaulinis protas. Ignoruodamas realų pasaulį, mąstytojas pažinimą traktavo, kaip savęs pažinimą, t.y. savęs mąstymą.

„Vergas nesuvokia savo esmės, savo begalybės, laisvės, nepažįsta savęs kaip esmės, – ir jeigu jis savęs nepažįsta, vadinasi, jis savęs nemąsto. Ši savimonė, kuri mąstymu suvokia save kaip esmę ir taip atsisako to, kas atsitiktina bei netikra, yra teisės, moralės ir visos dorovės principas,“ – rašo jis[1] ir sukuria kitą vergovės formą – ideologinę sąmonę. Abstrakcijų garbintojai virsta spekuliatyvinio absoliutizmo nariais, patys to nesuprasdami ir net nepastebėdami.

Hegelis rašo apie žmogaus gebėjimą susidvejinti, pamatyti save kaip savo vaizdinių ir minčių objektą. Jis išaukština žmogaus gebėjimą gyventi sąmoningai. Mąstytojo tikslas kilnus, bet paradoksaliai ir netikėtai įgauna išvirkščią pusę. Hegelio Dvasia keliauja tam tikromis raidos pakopomis: nuo subjektyviosios pakopos pereina prie objektyviosios (šeimos, pilietinės visuomenės, valstybės), o nuo šios žengia ant absoliutinio (religijos, meno, filosofijos) laiptelio. Tačiau kai Dvasia įgauna radikalią absoliutizmo formą, mano supratimu, netikėtai išsenka ir jos gyvybingumas. Hegelio dėsnis užstringa.

flamingai

Butaforiniai flamingai pakeičia gyvus paukščius taip, kaip meilė meilės idėjai nužudo meilę konkrenčiam žmogui; laisvė nuo laisvės idėjos transformuojasi į savivalę, o mąstymas pačio mąstymo proceso galiausiai sunaikina patį subjektą. Ir ištinka dar kitas kraštutinumas – filosofija susmulkėja, skyla į fenomenologiją, hermeneutiką, kalbos filosofiją, etiką ar estetiką.

„Dabarties filosofas, tarsi koks sąvokų inžinierius, skelbia ištikimybę faktams ir metodui, bet nedrįsta tapyti totalinio esaties paveikslo ar bent pabandyti atsiverti didžiųjų žmogaus galimybių erdvei. Transcendentinis filosofinio mąstymo matmuo redukuojamas į fragmentišką faktologiją. Filosofas nebekuria ir nebekonstruoja; jis stengiasi tik „suprasti“ ir „aprašyti“,“ – rašo Arvydas Šliogeris.[2]

Kaip išvengti šių dviejų kraštutinumų, klausiu savęs. Ne tik klausytis, bet ir išgirsti, ne tik spoksoti, bet ir įžvelgti, ne tik galvoti, bet reflektuoti ir kritiškai stebėti, tikriausiai vienintelis kelias nepasiklysti, sakau sau. Kas yra ideologija ir kaip suprantu ją? Tai išorės transliuojama ir primetama Kitų teisybė, kaip reikia gyventi, elgtis, kurios pasaulėžiūros krypties laikytis, kurių tikslų siekti, kokiomis idėjomis tikėti, kokias vertybes propaguoti. Tai dogmų, taisyklių planas agituojantis būti lojaliai, vykdyti jį kas dieną, kaip naujieną, kol jo punktai ir papunkčiai nusės, prigys, suaugs su manimi ir taps neatskiriama mano savasties dalimi, kuri užtikrins mano su Kitais bendrumą. Ar tai nėra tobula vergų štampavimo mašina, gimdanti aklą fanatizmą ir paklusimą, eliminuojanti kritinį mąstymą ir bukinanti jį? Kaip paprasta masę valdyti, pakreipti ją reikalinga linkme, kai žmogaus susvetimėjimas su savimi, su natūralia savo prigimtimi išsigimsta, modifikuojasi į dirbtinį, sintetinį konstruktą. Plastikinio roboto tikslus mechanizmas puikiausiai reprezentuoja tokio žmogaus sąmonę. Mitingai vidury aikštės užhipnotizuoja minią oratoriška, sofistiška jėga. Ideologijos arena, tai logolatrija, kalbant Šliogerio terminais, kurios pavadinimu gali būti tiek krikščionybė, tiek internetas. „Nietzsche skaudžiai suklydo. „Dievas“ nemirė,“ – rašo Šliogeris. „Jis paprasčiausiai virto Viskuo – telekompiuteriniu absoliutu.“[3] Ekranas diriguoja minios chorui. Jis derina ritmą, muša taktą, lavina mūsų „dainavimą.“ Mes dekoruojame aplinką plastikinėmis atogrąžų gėlėmis, lietuvišką bulvę išmainome į kinų ryžius, raudoną buroką, upėtakius keičiame į madingą greitą McDonald’o maistą; lėtą knygų skaitymą paaukojame greitajam internetui, o greitojo skaitymo technikos pagalba papildome savo informacijos resursus. Šiuolaikinės visuomenės moto – ryti, vartoti ir atrajoti.

Traumuotiesiems Šliogeris išrašo veiksmingą „receptą“: „Atvirumas Niekiui yra pats aistringiausias maištas prieš mūsų kuriamas naikinimo pabaisas, vadinasi, maištas prieš nihilizmą.“[4]

Šis rašinys, tai tam tikra mano pastanga prisiliesti prie Arvydo Šliogerio mąstymo pamatų. Mano supratimu, jis labai aiškiai ir suprantamai išdėsto Hegelio sukurtą mąstymo dialektikos principą. Taikliai pastebi, jog mąstysenos stereotipai neišvengiamai paliečia kiekvieną – tiek didų mąstytoją, tiek paprastą, eilinį žmogų. „Kasdienis“ ar „sveiko proto“ mąstymas yra vienodas, visuotinis ir monotoniškas. Hegelio filosofijos poveikis visų pirma pasireiškė per marksizmą, virtusį vartojimo ideologijos pamatu. Jis taip pat buvo liberalizmo, konservatizmo, nacionalizmo įkvėpėju.

„Visų ideologijų – pačios ideologinės sąmonės – esmių esmę puikiai nusako ideologinio mąstymo pradininko evangelisto Jono ištarmė: Pradžioje buvo žodis, “ – rašo filosofas ir priduria, kad pabaigoje lygiai taip pat.[5] Ideologinės sąmonės abstrakcijos stabais esti Laisvė, Lygybė, Brolybė, Proletariatas, Tauta, Valstybė, Tėvynė, Patriotizmas, Žmonija, Istorija, Pasaulis, Krikščionis ir tūkstančiai kitų „garsių“ žodžių. Ideologija – Grynojo Žodžio stabmeldystė. Ideologinė sąmonė yra grynoji sąmonė.

Hegelis savo veikale „Dvasios fenomenologija“ pakartoja Rytų išminties pamatinę tezę, jog regimasis pasaulis yra tik mūsų sąmonės iliuzija, Majos skraistė. Tačiau, tai pakartoja daug aiškiau ir ryžtingiau. Sąmonė yra vienintelis žmogaus supratimo įrankis, kuris pavaldus iliuzijai. Hegelio aprašytoji sąmonė neiškart suvokia ir įsisąmonina, kad „iš tikrųjų“, be jos, daugiau nieko nėra. „Dvasios fenomenologijos“ tikslas – parodyti, kaip sąmonė keliauja ilgą ir sunkų savipratos kelią. Keliauja tol, kol suvokia, kad ji yra viskas, kad bet kokia kita būtis „iš tikrųjų“ yra tik jos pačios kūrinys. Ši jos nuosavybė, pabrėžia Šliogeris, yra pati kalba.

Savipratos kelyje individualioji  sąmonė pašalina juslinį daiktą, įsisąmonindama, kad konkretus daiktas yra jos pačios darinys, kurio esmė yra grynoji sąvoka. Pažįstanti sąmonė pašalina gamtą, suvokdama, kad anapus sąmonės esančios gamtos „esmė“ tėra pačios sąmonės konstruota. Moralinė ir politinė Hegelio sąmonė pašalina bet kokią objektyvią gamtos ar dievų nustatytą tvarką ir suvokia, kad įstatymas, gėris, blogis, prekė ir panašūs dalykai yra jos pačios sukurtos socialinio žaidimo taisyklės. Pagaliau, religinė sąmonė pašalina visus dievus, suvokdama, kad „iš tikrųjų“ Dievas yra jos pačios gaminys, susiedama Jį su absoliučiu žinojimu. Kuo anonimiškesnė ir abstraktesnė sąmonė, tuo ji arčiau grynosios sąmonės, suvokiančios savo absoliutumą.[6] Sąmonė paverčia save autentišku Dievu. Hegelio fenomenologija sąmonės „sąmonėjimo“ procese apkeičia abstrakciją su konkretybe vietomis. Ideologinė sąmonė kuria naujas tikrovės.

Ideologinis žmogus – Naikintojas par excellence, fantomų vergas.

(Bus daugiau)

Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. rugpjūtis

[1] Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: „Tyto alba“. 2002. P. 219
[2] Arvydas Šliogeris (1989). Karlo Jasperso filosofija. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mintis. P. 6
[3]  Šliogeris A. Niekio vardai// Telehominoido sapnai. Vilnius:Pradai. 1997. P.143
[4] Šliogeris A. Niekio vardai// Autoriaus žodis. Vilnius:Pradai. 1997. P.8
[5] Šliogeris A. Niekio vardai// Grynosios sąmonės odisėja. Vilnius:Pradai. 1997. P.19
[6] Šliogeris A. Niekio vardai// Grynosios sąmonės odisėja. Vilnius:Pradai. 1997. P.20,21

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code