Kristaus misija

Tačiau kaipgi Dievas praneša žmogui apie tą neperžengiamą ribą? Juk jeigu Dievas yra visai kas kita negu žmogus, kaip įmanomas dialogas tarp žmogaus ir to Visiškai Kito? Jei Dievas būtų tik mąstomas arba pasiekiamas tik vidine žiūra, grėsmė žmogui susitapatinti su Dievu neišnyktų. Todėl Dievas turi tapti matomas, įeiti į žmogaus pasaulį ne tik žodžiu, bet ir kūnu. Kad visiškai atsiskirtų nuo žmogaus ir įveiktų pagoniškąjį žmogaus susidievinimą, Dievas pats turi virsti žmogumi, nes kiaip jo nešama žinia liks visai nesuprasta. Toks yra didysis krikščionybės paradoksas: kad kartą ir visiems laikams būtų nubrėžta absoliuti riba tarp žmogaus ir Dievo, akimirkai toji riba turi būti nutrinta ir vėlei atkurta, tačiau dabar jau ne akimirkai, o amžinai.

mikel

Štai kodėl krikščionybėje, kaip absoliučios transcendencijos įtvirtinimo vyksme, išskirtinę svarbą turi Kristus ir jo misija. Kristus yra ne tik centrinė krikščionybės figūra, ne tik jos religinis simbolis, bet kartu – įkūnytoji metafizika. Iki Kristaus tik vienas asmuo – Sokratas – gali būti laikomas pačios metafizikos simboliu, absoliučios transcendencijos liudytoju šiame pasaulyje. Tačiau Sokratas pats nebuvo Dievas. Krikščionybei Kristus yra ne tik absoliučios transcendencijos liudytojas ir jos žinianešys, bet ir pati absoliuti transcendencija, tapusi regima, substancinis individas, akimirkai persikėlęs į šį pasaulį, nesubstancinių individų karalystę.

Kartu su Kristumi prasideda tikroji žmogaus kaip žmogaus istorija kaip realus santykis su transcendencija ir jo sklaida laike. Gamtiškasis laikas įgyja antgamtinę prasmę ir tampa įvykių slinktimi. Kristaus misija kaip tik ir yra tas įvykis, kuriame susitelkia visa metafizikos istorija kaip įvykių slinkstis laike, kuris dabar jau matuojamas amžinybe ir suprantamas nebe iš savęs, o iš savo priešingybės. Laikas kaip būties naikintojas, suprantamas iš amžinybės kaip absoliučios būties. Kristaus figūra kaip įvykis yra nelygstamas, unikalus, pirmas ir paskutinis absoliučios transcendencijos įsiveržimas į laiką ir į žmogaus pasaulį. Tai vienkartinis ir nepakartojamas momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti žmogiškasis laikas, kurį mes ir vadiname istorija. Kristų kažkas yra labai tiksliai pavadinęs istorijos metafora. Iš tikrųjų Kristus yra prasmingo laiko, vadinasi, ir istorijos pradžia, nes laikas yra prasmingas tik tada, kai jis turi pradžią ir pabaigą, kuri gamtiškajam laikui kaip tik ir suteikia prasmę. Todėl krikščionybėje istorija ir vadinamas laikas tarp pirmojo ir antrojo Kristaus atėjimo.

Nukryžiuojama visa pagonybė, ant kryžiaus miršta pagoniškas principas. Tai lemia dvilypė Kristaus prigimtis. Jei Kristus būtų tik žmogus, jo mirtis niekuo nesiskirtų nuo bet kurio kito žmogaus mirties. Ir iki krikščionybės buvo žinoma, kad žmogus yra mirtinga būtybė, o graikams žmogaus ir mirtingojo sąvokos buvo tiesiog tapačios. Kita vertus, jei Kristus būtų tik Dievas, jo mirtis ant kryžiaus būtų visiškas absurdas, o kartu savotiškas sugrįžimas į pagonybę, kur pernelyg žmogiški dievai, nors apskritai nemirtingi, buvo žudomi, pjaustomi į gabalus, atgimdavo ir vėl mirdavo – žodžiu, buvo tokia keistoka mirtingumo ir nemirtingumo mišrainė. Tikras Dievas yra nemirtingas. Tačiau Kristus kartu yra ir žmogus, ir Dievas, galėtume pasakyti – dievžmogis. Taigi nukryžiuojamas būtent dievžmogis. Filosofine kalba – nukryžiuojama pagoniška žmogaus ir Dievo tapatybės idėja. Kryžius visiems laikams atskiria žmogų nuo dievo. Dievžmogis miršta tam, kad po to ant priešingų, vienas nuo kito labiausiai nutolusių krantų gyventų žmogus, praradęs dieviškumą, bet kaip tik todėl regintis Dievą kaip tolimąją transcendenciją, ir Dievas, praradęs žemiškąjį žmogiškumą, bet kaip tik todėl galintis pasirodyti žmogui kaip nuo jo visiškai skirtinga transcendentinė būtis.

Viename amžinybės upės krante stovi grynas žmogus, kitame – grynas Dievas. Kaip Michelangelo freskoje, jie tiesia vienas kitam rankas, tačiau toms rankoms niekada nelemta susiliesti. Dievas visiems laikams atskiriamas nuo žmogaus ir kaip tik todėl tampa tikru Dievu, absoliučia antjusline transcendencija. Tad Kristaus mirtis yra unikali: dievžmogis miršta tam, kad įvyktų dvigubas prisikėlimas – ir Dievo, ir žmogaus. Žmogus prisikelia iš numirusiųjų tik kaip žmogus, o Dievas prisikelia tik kaip Dievas. Tokia yra Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų prasmė. Dievas kaip absoliuti transcendencija išgryninamas todėl, kad išgryninamas ir žmogus, įsibūnantis į tikrąją savo lemtį.

Kristaus mirtis žmogų padaro tik žmogumi. Žmogus įstatomas į baigtines ribas, o kartu jis tampa individu, įgyja formą būtent kaip baigtinė būtybė. Tačiau krikščionybė pakoreguoja ir pačią individualumo sampratą. Žmogus yra individas tik todėl, kad jis turi sielą, kurią, perimdami Aristotelio mintį, krikščionybės filosofai ir vadina tikrąja žmogaus forma. O kadangi siela yra nemirtinga, žmogus yra ir substancinis individas, tačiau būtent tik tiek, kiek jis turi sielą, nes jo kūnas yra mirtingas ir pasižymi tik nesubstanciniu individualumu, kaip ir nežmogiškieji pasaulio daiktai. Kaip substancinis individas žmogus yra asmuo, o asmuo yra būtybė, ne tik suvokianti savo unikalų individualumą, bet ir įsibūnanti į to individualumo brėžiamas ribas.

Kadangi esi baigtinė būtybė, žinok, kad esi ne tik tu, bet yra ir tai, kas anapus tavęs.

Anapus yra ne tik Dievas, bet ir kitas asmuo, o platesne prasme – kitas individas, esantis šiame pasaulyje, arti manęs. Todėl svarbiausioji krikščionybės priedermė yra garsioji taisyklė: mylėk savo artimą kaip pats save, nes artimasis yra regimas absoliučios transcendencijos žinianešys, toji vieta, per kurią Tau matomu pavidalu pasirodo būtis kaip antjuslinė transcendencija. Artimoji transcendencija, visų pirma kitas žmogus, tampa tolimosios transcendencijos (Dievo) simboliu.

Čia reikėtų pridurti svarbią mintį, parodančią krikščionybės silpnąją vietą, jos savotišką siaurumą. Krikščionybėje esama tik šventų žmonių arba šventų žmogaus kūrinių, tačiau nebėra nei šventų giraičių, nei šventų upių, nei šventų medžių. Šitaip labai susiaurinamas transcendencijos simbolių laukas.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 229-232]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code