Kur galima tiesa?

megztiKur tiesos vieta ir kur galima tikėtis „surasti“ tiesą?

Pirminis impulsas skatina manyti, kad tiesa yra anapus žmogaus, pačiuose daiktuose. Ieškodamas tiesos, žmogus savo žvilgsnį pirmiausia nukreipia išorėn, į pačius daiktus, į pasaulį, į tai, kas „objektyvu“. Tiesa įsivaizduojama lyg koks daiktas, kurį galima surasti arba ne, panašiai kaip ieškant pamestos piniginės ji surandama arba ne. Bet tada būtų, kad tiesa egzistuoja ir be žmogaus. Jei nėra klausiančiojo, tiesos sąvoka praranda bet kokią prasmę. Vadinasi, tiesa nėra objektyvi ta primityvia prasme, kad ji yra išorėje, kad ji egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo žmogaus, lyg koks daiktas pasaulyje.

Be žmogaus tiesos nėra ir negali būti.

Ar tiesos vieta nėra pats klausiantysis, jo „vidus“, jo savastis, jo siela, jo mintys ar jausmai?

Pvz.: ar danties skausmas sutampa su tiesa apie danties skausmą?

Akivaizdu, kad ne. Danties skausmas savaime nėra jokia tiesa. Tai tiesiog elementarus „vidinis“ faktas, lydimas subjektyvaus išgyvenimo ir net išorinių apraiškų, pavyzdžiui dejavimo.

Tik tada, kai Kito paklaustas, kodėl dejuoju, jam atsakau: todėl, kad man skauda dantį, – tik tada sakau tiesą.

Tiesa atveria mano skausmą Kitam, padaro jį išorišką, savotiškai regimą, perteikiamą, tačiau ne tiesiogiai, o perkeliama į „kitą vietą“, ten, kur paties skausmo nebėra.

Tik iškeisdamas skausmą į žodžius (kurie juk neskauda), jį objektyvuodamas ir suišorindamas galiu įeiti į tiesos erdvę.

Tai gal tiesa sutampa su mano ištartais žodžiais, vadinasi, vis dėlto priklauso man pačiam, tuos žodžius ištarusiam?

Irgi ne. Žodžiai rodo į tiesą, bet patys savaime nėra tiesa.

Tiesa nėra grynai objektyvi. Jos vieta nėra patys daiktai, egzistuojantys anapus žmogaus. Bet kartu tiesa nėra ir grynai subjektyvi; jos nedera ieškoti ir negalima rasti solipsistiškai suvokiamoje vidujybėje, tariamai uždaros sielos futliare.

Tiesos vieta nėra nei „išorė“, nei „vidus“.

Tiesa nėra nei būtis-savaime, nei santykis-savaime, ir tradicinė metafizika klydo, tiesą tapatindama su grynąja būtimi, kaip ir Rytų išmintis klydo, tiesą tapatindama su nebūtimi – grynuoju santykiu.

Tiesos negalima rasti tik vienoje pusėje – tik manyje arba tik už manęs.

Ji nėra nei imanentinė, nei transcendentinė; ji yra imanencija, siekianti transcendencijos, ir transcendencija, artėjanti prie imanentiškumo, bet niekada į pastarąjį nepereinanti visiškai.

Tiesa visada dvipusė. Tai toji neapčiuopiama vieta, kur susitinka du „spinduliai“ – vienas sklindantis iš žmogaus, kitas – iš daikto pusės. Tiesa visada ir visur yra dialogas tarp žmogaus ir pačių daiktų, tarp šiapus ir anapus, tarp baigtinės imanencijos ir baigtinės transcendencijos.

Tiesa yra papildymas: ego baigtinumas pasipildo daikto baigtinumu ir priešingai – daikto baigtinumas pasipildo žmogaus baigtinumu.

Kad atsirastų tiesos situacija, visada reikalingi du vienas kitą papildantys nariai, intensyvinantys vienas kito būtį.

Tiesos vieta yra tas TARP, kuriame susitinka minėti spinduliai, sklindantys iš dviejų vienas priešais kitą esančių polių.

Todėl graikų filosofai sakė – tiesa yra minčių (ar vaizdinių) apie daiktus ir pačių daiktų atitikimas.

Arba – mūsų kalba – ego būsenos ir daikto būties atitikimas.

Imanencijos ir transcendencijos atitikimas.

Tiesa yra žmogaus susitikimas su transcendencija, įvykstantis tik po to, kai žmogus įsibūna į savo baigtinumą ir todėl apskritai gali susitikti su tuo, kas nėra jis pats.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 605-609]

Dalintis:

You may also like...

1 Response

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code