Tomo Venclovos poezijos skaitymo metodai lietuvių poetų kūryboje

1847_577243718952555_543786987_n

Poezija – dvasinės kultūros sritis, intelektualinės veiklos būdas ir produktas, egzistencijos viršūnė. Eilėraščiuose atsispindi tiesioginės arba netiesioginės (stebėtojo), asmeninės poeto nuotaikos, intensyviausias tikrovės išgyvenimas, autentiška patirtis. Poezija priklauso kūrybos rūšiai, kuri naudoja „žodį“ kaip savo objektyvacijų pavidalą. Lietuvių kalba savotiška ir archajiška. Antanas Maceina savo veikale „Didysis inkvizitorius“ rašė, kad poezijos objektas, giliausia šio žodžio prasme, yra  būtis.  Heideggeris anoniminį gyvenimą be individualaus supratimo vadino neautentišku buvimu das Man stichijoje. Poezija – vienas iš galimų kelių, suteikiančių galimybę pabėgti nuo tokios būties, kuri yra niveliuota masė ir kurioje subjekto nėra. Subjektas gimsta tiek, kiek išsivaduoja nuo anonimiško egzistavimo.

Poezijos kūryba, drįsčiau tarti, yra intencionalaus gyvenimo filosofija, atsigręžimas į tai,  kas yra pačiame subjekte, jo sąmonėje. Ji kalba apie pasaulį duotą koreliacijoje su išgyvenimais, dominuojant tiesioginiam stebėjimui, todėl yra artima fenomenologinei laikysenai. Fenomenologinė filosofija yra universali ir apimanti visas gyvenimo plotmes. Poezijoje mes susiduriame su pasaulio išraiška. Tai tam tikras išgyvenimų aprašymas, galbūt net galimybė priartėti prie universalių esmių. Poezija – kupina mįslingumo, metaforų, per kurias singuliariai pažįstame pasaulį, atliepia fenomenologijos šūkiui „Sugrįžti prie pačių daiktų!“ – prie empirinės patirties, per kurią atrandame transcendentalines struktūras.

Pati nerašau eilėraščių, tačiau poezija kažkokia forma visuomet lydėjo mane. Prieš dvidešimt metų per baigiamąjį vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą nagrinėjau poeto Vytauto Mačernio kūrybą. Prieš septynerius metus filosofijos bakalauro baigiamojo darbo tema buvo „Filosofijos ir poezijos santykis Antano Maceinos kūryboje“.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog nebuvo kelių bandymų kurti eiles, tačiau po vieno dydaus žmogaus replikos – „poetas karste apsiverstų išgirdęs tai“, saviesiems eksperimentams pastačiau tašką. Taigi, vieni rašo eilėraščius, o kiti juos skaito. Pastariesiems dabar teko dėkinga ir unikali proga išklausyti JAV Jeilio (Yale) universiteto profesoriaus Tomo Venclovos paskaitų ciklą „Kaip skaityti eilėraštį“ , kuriame daugiausiai dėmesio skiriama kultinei rusų poezijai: B. Pasternako ir M. Cvetajavos kūrybai, pasižyminčiai muzikalumu tiek garsų, tiek kompozicijos lygmenyse, Profesorius juos lygina su kitais klasikiniais kūrėjais – M. Lermontovu, A. Puškinu.

Venclova savo paskaitose dažnai remiasi nuorodomis į susitikimus su žmonėmis, apsilankymus tam tikrose vietose. Profesoriaus eilėraščių interpretacijos –  intelektualios,  reikalaujančios įvairių literatūrinių žinių, komentarų. Jo paties eilėse daug citatų, užuominų į klasikinę Europos mitologiją ir literatūrą, jo rašyme rasime ir asmeninių, ir pilietinių motyvų.
Kaip Venclovai gimsta eilėraštis? Pasak jo paties, turi būti koks nors stiprus įspūdis, tai gali būti savijauta kokiame nors mieste, tai gali būti jaunystės susikristalizavę atsiminimai, ištakomis gali būti ir meilė, ir peizažas. Poeto eilės – tai pokalbis su savimi,  susijusios ne tik su lietuvių, bet ir su rusų bei Vakarų tradicija.

Kadangi, pati manau, jog apie lietuviškąją kūrybą nepagrįstai per mažai kalbama, nutariau, pasitelkdama Venclovos pasiūlytą skaitymo metodiką, atlikti mažytį eksperimentą, pritaikant profesoriaus rekomenduotinus metodus lietuvių poetų kūrybos skaitymui.

Žymus vokiečių rašytojas, humanistas ir filosofas Johanas Volfgangas Gėtė žavėjosi lietuvių kalbos grožiu ir poetiškumu, jog net yra pasakęs: „Po kiekvienu šiaudiniu stogu Lietuvoje gyvena poetas.“ Ši mintis, mano supratimu, artima Arvydo Šliogerio filosofo – kaimiečio tipui, filotopo – valstiečio konceptui. Valstietis savo sielos ir akių namais rinktųsi ne dangoraižius, o senelio medinę pirkią, kuri „gyvena gyvą gyvenimą ir netgi labai savitą, tiesiog stebuklingą: ji gimsta beveik negyva, iš nukirsto visiškai gyvo medžio, tačiau gyvo medžio, gulusio pirkios sienon – gyvasis gyvenimas nenutrūksta.“

Iš lietuvių autorių dažnai dekonstruojamas, Venclovas pastebėjimu, Donelaičio tekstas, kurį yra išsivertę net japonai, tačiau aš šiame darbe renkuosi dabartinius mūsų poetus, kuriems paminklai dar nepastatyti.

Visų pirma, tikriausiai derėtų pažymėti, jog Venclova įvadinę paskaitą pradeda nuo klausimo: Kas yra pati kultūra? Ir remdamasis filologijos mokslų daktaro Jurijaus Lotmano darbais, teigia, jog kultūra yra tekstai. Pasak formalistų,  kiekviena epocha turi savo formas ir stilių, o rašytojas yra tik jų įkaitas. Tačiau Lotmano teksto samprata apima ne tik įprastai mūsų suprantamą šio žodžio reikšmę, bet ji yra žymiai platesnė. Tekstu gali būti ne tik knyga, bet patys įvairiausi fenomenai, tokie, kaip peizažai, pasakos, paveikslai, muzikos kūriniai, spektakliai ar skulptūros. Supanti aplinka visuomet mums kažką sako ir byloja. Todėl ir tekstas yra kiaurai semantiškas, t. y. prasmingas. Vertinga literatūra yra ta, sako profesorius, kuri sugriauna stereotipinį žmogaus suvokimą ir sukelia nuostabą. Būtent tokį efektą ir iššaukia, mano supratimu, Daivos Čepauskaitės kūryba, kurioje susišaukia kūrėjos (savi)ironija, kandumas, lyrizmas su humoru ir kandžia nūdienos kritika.

„Dvilypis santykis su pasauliu išskleidžiamas konstruktyviuoju lygmeniu: vaizdu tapoma buitiškoji, liūdnoji gyvenimo pusė, o poezijos visuma veikia atvirkščiai – meile gyvasčiai, buičiai, gebėjimu šviesiai, su humoru žvelgti į negailestingus gyvenimo dėsningumus,“ – rašo Rita Tūtlytė.

Visi tekstai yra pavogti tekstai, pakartoti, perrašyti, perinterpretuoti, išversti. Taigi, ir šiame rašinyje tikriausiai neišvengsiu šio dėsningumo, juk tekstai – intersubjektyvūs, jie komunikuoja tarpusavyje.

Pagal Venclovos pateiktą komunikacijos akto schemą adresantu renkuosi poetę Čepauskaitę, o komunikantu – jos eilėraštį „Kaip gyveni?“ iš rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“, kuris 2014 m. buvo pripažintas geriausia poezijos knyga:

„– Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
Du kartus apie beprasmybę.
Tris kartus nieko negalvojau.
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį.
Sudėliojau praradimus.
Pasidžiaugiau atradimais.
Apžvelgiau įvykius.
Apmąsčiau kontekstą.
Įvertinau objektą.
Suradau sąsajas.
Išsiaiškinau priežastis.
Pagerbiau tylos minute mirusius.
Atsidusau dėl mylimo.
Pagalvojau apie motiną.
Persirengiau.
Gerai, sakau, gerai.“

Adresatu esti skaitytojas – įsivaizduojamas, atsitiktinai pakeliui sutiktas žmogus, kuris užduoda tau stereotipinį klausimą pokalbiui palaikyti – „Kaip gyveni?“. Poetės atsakymas – „gerai“, nuskamba heideggeriškai ir paradoksaliai.

Antrojoje paskaitoje Venclova užsimena apie morfologinį lygmenį. Heideggerį pavadina  „nepaskaitomu“ ir palygina filosofo kalbą su rusų poetės Cvetajavos eilėmis. Abu jie, pasak profesoriaus, priešdėlius vartojo kaip atskirus žodžius. Kaip pavyzdį, pasitelkia garsiąją Heidegerrio sąvoką das Man, kuri žymi, poeto žodžiais tariant, stereotipus, klyšes, privalomus elgesio būdus, žymi tai, ko vertėtų atsikratyti. Ir šalia parodo Cvetajavos „manierą“ rašyti žodžius per brūkšnelį, pvz. „расстаться“ – kaip рас-статься, kas ypač sustiprina išsiskyrimo jausmą.

Čepauskaitės frazė „Gerai, sakau, gerai“ veikia skaitytoją ir nurodo kontekstą, t. y. kasdienę aplinką, kurioje yra gyvenama; tikrovę, kuri mus supa.

Save pasaulyje pirmiausiai aptinkame kaip kūnišką būtybę: „Išsimiegojau“, „Kosėjau“, „Nieko neskaudėjo“ – sako poetė. Juk niekas kitas negali už tave pamiegoti. Eilėraštis atlieka referencinę funkciją. Atsakymas „gerai“ – tai taip pat ir savotiškas įvykis, kuris asmeniškai tavęs nepaliečia: „Bombardavo“, „Nuskendo du vaikai ir automobilis (atskirai)“, „Apie automobilį pasakojo ilgiau nei apie vaikus.“ Įvykis neatsiejamas nuo tarpsnių, kai nieko nevyksta. Kiekvienas įvykis nutinka tokiu laiku, kai nieko nevyksta, pastebėjo ir prancūzų filosofas Gilles‘is Deleuze‘as.

Juk mirtis kasdien sutinkama ir nepastebima. Nepažįstami miršta kasdien ir kas valandą. Mirtis sutinkama kaip pažįstamas, įpasauliškas (In-sein), niveliuojamas atsitikimas.  Mirštama kasdienybėje kada nors, bet kol kas ne dabar. Niekas neabejoja, kad mirštama. Mirties patyrimas pasiekia mus visų pirma per Kitų mirtį, kaip įvykis tarp kitų įvykių. Nuo šio sukrėtimo bėgama formuluojant bendrą dėsnį „Žmonės miršta“ (Man stirbt).  „Kol kas dar ne“ išstumia mirtį į „kada nors vėliau“, apeliuojant į „bendrąją nuomonę“, uždengiant mirties tikrumą, jos galimybę kiekvieną akimirką: „Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę. Du kartus apie beprasmybę. Tris kartus nieko negalvojau,“ – rašo poetė.

Eilėraštis priklausytų išcentrinei dabartinei poezijai. Jame nerandame tradicinių paralelizmų, kaip Maironio ar Puškino kūryboje. Tai veikiau naratyvinė poezija, pasakojanti apie vienatvės paženklintą banalią eilinę dieną. Juntamas dekartiškasis žmogaus dualumas. Poetė nuo kūno pereina prie proto: „Sudėliojau paradigmus“, „Pasidžiaugiau atradimais“, „Apžvelgiau įvykius“, „Apmąsčiau kontekstą“, „Įverinau objektą“, „Suradau sąsajas“, „Išsiaiškinau priežastis,“ – vardina poetė.

Ar garsai turi prasmę? – iškelia klausimą Venclova. Nors tai poetinės fantazijos, bet fonemos gali įgauti prasmę, remiantis Lotmanu, pažymi profesorius.

Pabandžiau pažaisti: suskaičiavau eilėraščio balsius. Jo transliuojama nuotaika pasitvirtino per fonemų ir spalvų sąsajas. Raidės „a“ eilėraštyje yra daugiausiai, net 112 simbolių. Raidė „a“ spinduliuoja juodą spalvą. Taip pat eilėraštyje daug raudonos spalvos, kurią atstovauja raidė „i“. Arvydas Šliogeris savo knygoje „Niekio vardai“ rašė, jog „raudona yra ugnies ir kraujo spalva – transcendencijos rūstybės ir keršto dovana.“  Trečią vietą eilėraštyje užima mėlyna spalva – raidė „u“. Mažiausiai yra baltos („e“) ir žalios („o“) spalvos. Taigi vyraujanti juodoji, kuria tuštumos nuotaiką.

Kitą eilėraštį pasirenku Juliaus Kelero, kuriame dominuoja aistros spalva – raudona (raidė „i“), paklausykime:

„sutikti tave – reiškia sutikti Dievą, lietų sutikti
tavo burnoj, tavo lūpoms pasakot mišką
kalbėti žodžius, o atverti kalnus, trumpą
vaikystę, jos nardantį džiaugsmą
kalbėti net ir nutilus – kažkur traukiniuos,
kurie atveža kartais nokstančius debesis
tavo seilėms ištarti pirštus, saulės liniją
miegančiam kūnui – pūkui, lekiančiam orlaidės linkui
kalbėti apie okeaną,
kuris tu esi ir kuris dar tik būsi.“

Išgirstame leviniškąją poziciją, kai svorio centras nuo savęs perkeliamas prie „Kito“. „Kitas“ asmuo yra veidas, turintis Dievo modusą – begalybę.

Šiose eilėse nuskamba metafizinis geismas – aistra nukreipta į begalybę: „kalbėti apie okeaną, kuris tu esi ir kuris dar tik būsi“. Tai fundamentalus judesys, autentiškas santykis su „Kitu“.  Prasmė – „anapus“ alkio, kai  metafizinis troškimas geidžia to, kas negali būti kaip trūkstamo papildymu. Tokia meilė – gėris, tai ne siekis užvaldyti „Kitą“, bet „Kito“ kitokybės ir nepažinumo pripažinimas. Eilėraštyje glaudi sąsaja su gamta: „lietų sutikti tavo burnoj“, „tavo lūpoms pasakot mišką“, „kalbėti žodžius, o atverti kalnus“, „atveža kartais nokstančius debesis“.

Dialogui tarp eilėraščių sukurti „knieti“ Kelerui kaip atsakymą pateikti kitą Čepauskaitės eilėraštį, kuriame įžvelgiu sartriško žvilgsnio galią.:

„Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi,
nei atsakymų, jokio aiškumo, nei ženklo tvėrėjo,
ten tiktai vienišiausia tauta ir liūdniausioji rasė,
nebyliųjų gentis ir aklųjų banda ten praėjo
ten tušti kambariai, labirintai ir menės belangės,
ten paliaubos be priešo ir prieangis be šeimininko,
negyvena ten netgi šikšnosparniai, pelės nei angys,
nesilankė ten vagys, net dulkės tenai nesirinko
ten jokių pranašysčių, o tai, ką matai – tiktai tūris,
jis neprimena nieko – nei miško, nei jūros, nei pievų,
ir jokios ten reikšmės, intelekto nei literatūros,
ir jokios ten poezijos nėr ir nebus, ačiū dievui
o tas juodas taškelis vidur tuštumos ir absurdo –
tai vadink jį kaip nori, jo gali iš viso nebūti,
gal tai ašaros sėkla? gyvenimas gal? jokio burto…
utėlė? ar vinies galvutė?…“

Būti matomam – tai reiškia būti objektu „Kitam“: „Kai žiūrėsi į mano akis…“ Fenomenologas Dalius Jonkus rašo: „norint pagauti žvilgsnį reikia „suskliausti“ pačias akis.“ Atlikti epoche operaciją. „Matomos yra ne akys ir jų spalva, dydis ir grožis, bet pats žvilgsnis su savo kryptimi, intensyvumu, galimais apžvalgos laukais ir kitomis išraiškomis.“  „Kito“ žvilgsnis nurodo manąjį savęs patyrimą: „tai ką matai – tiktai tūris, jis neprimena nieko – nei miško, nei jūros, nei pievų, ir jokios ten reikšmės“. Beprasmybė atveria egzistencijos tuštumą.

Berašant, spontaniškai atėjo mintis – sudėlioti neprognozuotą pokalbį tarp dviejų poetų, įsiterpiant tarp jų ir sukomponuojant nesuplanuotas, iš anksto dialogui neparuoštas kūrėjų eiles. Taip moteriškojo ir vyriškojo pradų mozaika virsta tekstu. Julius Keleras atsakytų Daivai:

„nepažįstu tavęs dar, tiesiog nepažįstu –
nežinau, kur slepi savo plaukus,
kaip svajoji prieš miegą,
kaip žiūri per langą – ten šmėkšteli
senas, pasviręs balandis, nežinantis
savo gimtadienio nei tavo vardo –  tik – nebalandiškas tavo akis,
tik akis.“

Venclova trečiojoje savo paskaitoje, skirtoje Pasternako eilėraščio „Февраль. Достать чернил и плакать!“ lyginamui su Anenskio eilėmis „Черная весна“, pamini, jog eilėraštį galima įvertinti ir skaitmenine išraiška. Pats aukščiausias balsis yra „i“, kuris yra lygus „+ 2“. Raidė „e“ yra „+ 1“, „a“ = „0“, „o“ = „-1“; „u“ = „-2“.

Čepauskaitės eilėraštis, įvertinus šiuo metodu, yra ypač intensyvus ir stiprus. Vyraujanti raidė yra „i“. Kelero eilėse – vyrauja „a“, kurios išraiška yra nulinė. Apskaičiavus Daivos ir Juliaus šių kūrinių bendrą skaitmeninę vertę, pirmauja Daivos elėraštis net „22“ taškais.

Skaitant eiles, Venclova rekomenduoja atkreiptį dėmesį į pirmą, vidurinę ir paskutinę eilutes, jos vaidina ypatingą semantišką vaidmenį. Pasižiūrėkime, kaip tai skambėtų Čepauskaitės eilėraštyje: „Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi“; „ten jokių pranašysčių, o tai, ką matai – tiktai tūris“; „utėlė? ar vinies galvutė?…“ – užbaigiamas klausimu.
O Kelero eilėse: „nepažįstu tavęs dar, tiesiog nepažįstu“; „kaip žiūri per langą – ten šmėkšteli“; „tik akis.“

Čepauskaitės eilėraštyje semantinė tema, mano supratimu, yra tuštumos, dykumos arba filosofiniais terminais kalbant, pačio Niekio tema – transcendencija, kai „čia-būtis yra: laikymasis Nieke,“ – rašo Heideggeris savo straipsnyje „Kas yra metafizika“.

Kelero eilėse vyrauja subjekto pastanga susipažinti, ne tik žiūrėti, bet ir matyti, išreikšta „akių“ metafora.
Per poeziją žmonės atsiveria pasauliui, net tiesiogiai nesusitikdami, o pasaulis atsiveria žmonėms. Poezija – neatsiejama tautos tapatybės dalis, atspindinti jos pasaulėjautą ir gyvenimo filosofiją.

Venclova savo paskaitų cikle interpretuoja Pasternako poeziją. Anot jo, Pasternakas dažnai savo kūryboje „gadina“ kitus poetus: dekonstruoja subtekstą, „apverčia“ ir pagamina kitos prasmės kūrinį. Tokio kūrybos kelio pasirinkimą įvardina „įtakos baimės“ terminu, kai poetas vengdamas mėgdžioti kitą poetą, „atsistumia“ nuo jo. Pasternakui tokiais atspirties taškais tapo Puškino, Lermontovo eilėraščiai. Pasternakas – drąsus poetas, gebėjęs pažeisti bet kurį tabu. Jo inversijos sudėtingos.

Man įdomu buvo atrasti, kokiais metodais naudodamasis Venclova „atrakina“ tekstą. Pvz.: atranda, kad Pasternakas, perdarinėdamas Lermontovo eiles, mirties instinktą paverčia meilės instinktu, tai susieja su freudiška ar nyčiška pozicija; kaip dykumos metaforą transformuoja į gamtos; ten kur pliusas – uždeda minusą ir atvirkščiai. Venclova skaičiuoja eilėraščiuose įvykius, vyraujančius daiktavardžius, palygina ritminiu požiūriu perdarytą kūrinį su subtekstu, žodžiuose ieško semantinės prasmės.

Pasternako kūrybą į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda, todėl keliu hipotezę, kad Pasternako poezija galėjo turėti poveikį ir mūsų Lietuvos poetui. Štai, pvz.: vienos Gedos eilės:

„***

Dega laikas manyje –
Spurda žemėj žmonija.

O kasdieną, vos sutemus,
Vos tiktai miškai atvės,
Į šimtus žalių sistemų
Lenda paukščiai iš erdvės!

Virš miškų erdvė raudona.
Daužo Marsą stichija.
O vaikai, namai ir duona –
Mes pakilome prieš ją –

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!

Plaukia miglos
Erdvės plačios.
Iš vidaus
Pasaulis plečias.

Kosmosas – tamsus, raudonas –
Varinėja orionus.

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!

Štai ateina mūsų robotai.
Žvaigždės traukias kaip mikrobai.
Juodai mėlyni miškai
Saugos ežerų akis.

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!“

Venclovos Pasternako eilių interpretaciją dalinai galima perketi ir į Sigito Gedos eilėraščio lauką, kuriame taip pat vyrauja kosminių kūnų ir žemės tema – mikrokosmo lygmuo priešpastatomas makrokosmui; mitologinės, archajinės kilmės žodžiai, tai planetos, žvaigždės, kurios esti aukštai, simbolizuoja atskirumą, padeda įminti likimo mįsles; ežerai, miškai – žemai, žymi pasąmonės sferą („vos sutemus“ – pasaulis tarsi iš būties eina į nebūtį), chaosą, visuotinybę („Spurda žemėj žmonija“), ribų panaikinimą („Lenda paukščiai iš erdvės!“), jaučiama dinamika („Iš vidaus pasaulis plečias“).

Sigito Gedos kūryba žavisi net filosofas  Arvydas Šliogeris, kurio požiūris į kalbą pasižymi  ypatingu kritiškumu. Tačiau, šio poeto kalbėjimą jis įvardija, kaip upelio čiurlenimą, paukščio giesmę, ar kaip gėlės žydėjimą. Filosofas prisimena, kaip su Sigitu Geda daug diskutuodavo apie  „meilės lauką“, – apie prisirišimą prie savo tiesioginės gamtiškosios aplinkos, tėviškės, apie poeto-filotopo likimą. Sigito Geda yra sukūręs net  eiles filosofui, pavadinimu „Eilėraštis Arvydui“, kurio pradžioje rašo: „Arvydai, meilės laukas – tai aš, / trejų metų gulintis prie Teiraus ežero / ant šlapių senos drobės marškinių, / išaustų mano motinos, kuomet mes gyvenom / mažoj ir nykioj trobelėj…“

Cvetajavos poeziją Venclova interpretuoja sąsajoje su jos painia biografija. Cituoja jos mintis: „Daiktas per mane pats save rašo.“ Ši eilutė liudija, anot profesoriaus, poetės maksimalizmą ir egzistencijos įtampą. Cvetajevos nuomone, eiles poetui įkvepia aukštesnioji jėga. Manau, tai užuomina į Sokrato Daimoną, kuris intensyviausiai, anot jos, pasireiškia vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje. Tai pats reikšmingiausias žmogaus gyvenime laikotarpis. Įprastai manoma, jog vaikai nieko nesupranta, tai kūrėjos požiūriu būtų klaidinga nuostata, nes vaikai pernelyg gerai viską supranta. Erdvė, laikas – Kanto kategorijos poezijai nepritaikomos. Poetas – tas, kuris Kantą sunaikintų, Venclova perpasakoja Cvetajavos požiūrį. Poetas pagauna pasaulio ritmą, bet nesiderina prie laiko, prie kalendoriaus. Laikas jos kūryboje darosi išvirkščias: „Saulė teka vidurnaktį, vidurdienį užsidega žvaigždė,“ – verčia profesorius poetės eiles. Paradoksalų požiūrį į laiką Cvetajeva susieja su spalvų spektru, prieš kurį yra dar ir nematomos spalvos. Poeto esmingiausia likimo dalis randasi būtent infraraudonųjų spindulių sferoje. Jos nuomone, gyvenimas nėra labai svarbus, daug reikšmingiau, kas buvo anksčiau, iki jo, nesąmoningumo ištakose. Ultravioletinė spektro dalis apimtų jau sekantį kūrėjo tarpsnį, t. y. po, kai ateina mirtis kartu su pripažinimu ir gyvenimu po mirties. „Mano eilėms ateis dar laikas,“ – ji tarsi išpranašauja sau likimą. Cvetajavai lietuvių autorių analogija, pasak Venclovos, galėtų būti Salomėja Nėris. O aš vėl prisiminiau Daivą Čepauskaitę, kuri taip pat eilėmis apmąstė poezijos reiškinį:

„Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5% riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.“

Mano supratimu, poetė ironiškai ir šmaikščiai parodo nūdienos vyraujančias tendencijas, kurios įsibrauna ir į kūrėjų gyvenimą. Poetas stengiasi iš paskutiniųjų būti produktyviu, našiai atlikti savo darbą („duodu šiek tiek pieno, paprastai 2,5% riebumo, kartais pavyksta išspausti ir iki trijų“) kintančiomis rinkos sąlygomis ir sėkmingai joje konkuruoti, užimti dominuojančiąją poziciją. Kūryba transformuojasi į gamybos procesą. Eilėraščio eilutė – „apdirbamas pažangiausia technologija“ – puikiausiai išreiškia reklamos procesą, kurio paskirtis paveikti potencialius vartotojus ir didinti paklausą. Šitokios reklamos pavyzdžiu galėtų būti ir internetinis socialinis tinklas Facebook‘as, kuriame atrasime ir kūrybos apraiškų, ir  parfumerijos produktų.  Neišrankiam vartotojui gali parduoti vos ne bet ką, jei tai yra gražiai pateikta – įvyniota, įpakuota – „tetrapakuose pasiekia nereiklius vartotojus.“ Poetui, kaip ir bet kuriam kitam, nesvetimos visos žmogiškosios ydos – „sergu visomis ligomis, kurios nesvetimos gyvai būtybei ir kruopščiai aprašytos veterinarijos vadovėliuose.“ Jam nesvetimas ir konformizmas, poreikis būti svarbiu, priklausyti meninės inteligentijos aplinkai – bohemai: „ganausi geroje bandoje (kolektyvas draugiškas, kalbos barjerų nėra).“ Jo priešininkai yra  kūrinių vertintojai – kritikai – „bijau sparvų ir zootechniko.“ Ir galiausiai, pati kūryba poetui gali būti ir saviterapija – savųjų minčių, jausmų, prisiminimų, sapnų, pojūčių, fantazijų ištransliavimas į išorę, kuris turi galimybę surezonuoti ir su pačių skaitytojų patirtimi – „užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu, įlipk į mano krūvą basas, pamatysi – tokia šiluma, nuo padų pakils iki pat pakaušio.“

Filosofinėse erdvėse girdisi Vakarų kultūros kritika, diagnozuojama jos krizė. Jau Antikos laikais sofistai, kinikai fiksavo natūralumo ir kultūringumo antinomiją. Vėliau, netikėjimą kultūros prasmingumu ir jos būtinybe žmogui, tęsia JAV transcendentalistas H.D. Thoreau, F. Nietzsche, O. Spengleris, G. Simmelis. Pasigirsta Marcuse‘s antikultūros idėjos, kviečiančios žmogų atgal į gamtą, tačiau vargu, ar šis kelias gali išvaduoti iš imperatyvinio kultūros poveikio.

Paskutiniosios cituotos Čepauskaitės eilės kvepia kultūrine apokalipse, todėl šį savo darbą pabaigsiu Antano Maceinos citata:

„Jeigu kultūroje žmogus nutolsta nuo realios būties, tai antikultūroje jis nutolsta pats nuo savęs. Jeigu kultūroje žmogus nusivilia savo kūryba, tai antikultūroje jis nusivilia pačiu savimi, nes pradeda nebežinoti, nei kas jis yra, nei kam jis yra.“

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

Literatūros sąrašas:
1. Baranova J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos // Kitų mirtis.  Vilnius: Tyto Alba. 2006. P. 290
2. Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004
3. Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius: Baltos lankos, 2012. P. 248-249
4. Donskis L. Kultūros filosofijos metmenys. Versus Aureus. 2009. P. 10, 11
5. Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
6. Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// Kito problema Sartre‘o fenomenologinėje antropologijoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009. 185
7. Heidegger M. Būtis ir laikas. Vertė T. Kačerauskas. 2014: VGTU leidykla Technika. 195-198; 198-202; 205-207; 205-210; § 47, § 48, § 49, § 50, § 51
8. Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974. P. 16
9. Maceina A. Kultūros tragizmas. Aidai. 1947, Nr. 1-3. P. 68
10. Šliogeris A. Niekio vardai. Vilnius: Pradai. 1997. P. 155
11. Šliogeris A. Bulvės metafizika 2/ Senelio architektūra. Žiūrėta 2015.02.23: http://literaturairmenas.lt/2015-01-09-nr-3503/2238-ese/3574-arvydas-sliogeris-is-bulves-metafizikos-2-i
12. Filosofas Arvydas Šliogeris: „Pasitikiu principu „Aš matau“. Todėl esu matytojas, o ne mąstytojas“. Žiūrėta 2015.02. 26: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/filosofas-arvydas-sliogeris-pasitikiu-principu-as-matau-todel-esu-matytojas-o-ne-mastytojas-285-216716 Geriausiu jo eilėraščiu jam „Septynių vasarų giesmės“ – lietuvių poezijos viršūnė.
13. Žiūrėta 2014.10.13: http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/178-cepauskaite-daiva
14. Tomo Venclovos paskaitų ciklas „Kaip skaityti eilėraštį“. Žiūrėta 2015.02.24: http://www.filosofija.info/?s=venclov

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code