Ekstravertas ir intravertas

ant

 

Aš iškėliau du, kaip man atrodo, svarbiausius priešybių tipus, kuriuos pavadinau introversijos ir ekstraversijos tipais. Jau Williamas Jamesas atkreipė dėmesį į šių dviejų tipų egzistavimą tarp mąstytojų. Jis skirstė juos į „tender-minded“ ir „toughminded“ (pažodžiui – „švelnaus mąstymo“ ir „griežto mąstymo“ (angl.), kitaip – „teoretikus“ ir „praktikus“). Taip pat ir Ostwaldas laikėsi analogiško didžiųjų mokslininkų skirstymo į klasikinį ir romantinį tipus. Taigi aš ne vienintelis laikausi tipų idėjos – net jei apsiribosime tik šiais dviem garsiais vardais iš daugelio kitų. Istorijos tyrinėjimai man parodė, kad ne viena didžiųjų dvasinių praeities problemų remiasi šių dviejų tipų priešybe. Žymiausias pavyzdys – nominalizmo ir realizmo priešybė, kurios ištakos siekia nesutarimus tarp Platono ir Megaros mokyklų ir kurią paveldėjo scholastinė filosofija – jos atstovas Abelard‘as daug nusipelnė, savuoju konceptualizmu drįsęs suvienyti priešingus požiūrius. Šio ginčo tęsinį matome ir mūsų dienomis – tai idealizmo ir materializmo priešybė. Ne tik bendroji dvasios istorija, bet ir kiekvienas atskiras žmogus dalyvauja šioje tipų priešybėje. Atidžiau patyrinėjus paaiškėjo, kad dažniausiai santuoką sudaro skirtingų tipų asmenys, šitaip vienas kitą – nesąmoningai – papildydami. Mąslus intraverto būdas skatina jį pirmiau apgalvoti ir apsvarstyti prieš ko nors imantis. Žinoma, taip jo veiksmai sulėtėja. Jo drovumas ir nepasitikėjimas objektais verčia jį nuolatos dvejoti, todėl jam visuomet sunku prisitaikyti prie išorinio pasaulio. O ekstravertas, priešingai, pasižymi teigiamu santykiu su daiktais. Jie, taip sakant, jį traukia. Jį vilioja naujos, nepažįstamos situacijos. Norėdamas patirti ką nors nežinoma, jis neria stačia galva. Paprastai jis pirma daro, o tik paskui galvoja. Todėl jo veiksmai greiti, užtikrinti ir nevaržomi jokių dvejonių. Taigi abu tipai lyg sukurti simbiozei. Vieno pranašumas – samprotavimai, kito – iniciatyva ir praktinė veikla. Jei šie du tipai susituokia, jie gali sukurti laimingą šeimą. Kol jie visiškai užimti prisitaikymu prie įvairiausių gyvenimo sunkumų, jie nuostabiai vienas kitam tinka. Tačiau jei išoriniai gyvenimo sunkumai baigiasi, pavyzdžiui, vyras uždirba pakankamai pinigų arba kai iš dangaus netikėtai nukrenta stambus palikimas, jiems atsiranda laiko užsiimti vienas kitu. Iki šiol jie stovėjo suglaudę nugaras ir gynėsi nuo vargo. Dabar jie atsuka veidas į veidą ir mėgina vienas kitą suprasti – ir pamato, kad jie niekada vienas kito nesuprato. Kiekvienas šneka skirtinga kalba. taip kyla konfliktas tarp abiejų tipų. Šis ginčas nuodingas, pilnas smurto ir abipusio nuvertinimo – net kai jis vyksta visiškai tyliai, giliai širdyje. Mat tai, kas vertinga vienam, kitam yra menkavertiška. Būtų protinga manyti, kad viena pusė, suvokdama savo paties vertę, galėtų ramiai pripažinti kitos pusės vertę ir taip būtų išvengta bet kokio konflikto. Esu matęs daug atvejų, kai žmonės panašiai argumentuoja ir visdėlto nepasiekia jokių patenkinamų rezultatų. /…/
Joks žmogus nėra grynas ekstravertas arba grynas intravertas. Visi turi galimybę išvystyti abi nuostatas, bet dažniausiai kaip prisitaikymo funkciją išlavina tik vieną ių jų, tuomet lengvai galėsime daryti prielaidą, kad intraverte, kur nors antroje vietoje, snūduriuoja neišvystytos būklės ekstraversija, o ekstraverte panašų šešėlio gyvenimą gyvena introversija.
Du jaunuoliai drauge keliauja po šalį. Jie prieina gražią pilį. Abu norėtų pamatyti pilies vidų. Intravertas sako: „Norėčiau sužinoti, kaip ji atrodo iš vidaus.“ „Tad eikime vidun“, – taria ekstravertas ir jau ketina žengti pro vartus. Intravertas jį sustabdo: „Galbūt įeiti draudžiama“, – miglotai įsivaizduodamas policininkus, baudas, piktus šunis ir t.t. „Mes galime paklausti. Juk jie tikrai mus įleis“, – atsako ekstravertas, mintyse regėdamas malonų, seną vartų sargą, svetingus pilies šeimininkus bei įvairiausius romantiškus nuotykius. Ir štai dėl ekstravertiškojo optimizmo jie pakliūva į pilį. Bet čia iškyla netikėta aplinkybė. Pilis iš vidaus perstatyta, ir joje tėra dvi salės su senų rankraščių kolekcija. Visai netikėtai jie sukelia intravertiško jaunuolio susižavėjimą. Vos juos išvydęs jis tampa tarsi kitu žmogumi. Jis pasineria į brangenybių apžiūrą, pasigėrėjimo žodžiai liejasi iš jo lūpų. Netrukus jis įtraukia prižiūrėtoją į pokalbį, norėdamas gauti iš jo kuo daugiau informacijos, bet kadangi šio žinios gana menkos, jaunuolis pasiteirauja, kur atsakingas muziejaus darbuotojas, ketindamas tuoj pat jį surasti ir užduoti jam rūpimus klausimus. Visas jo drovumas išgaravo, objektai ėmė viliojančiai spindėti, pasaulis įgijo kitą veidą. Tuo metu ekstraverto ūpas vis labiau slopsta. Jo veidas pamažu ištįsta, ir jis ima žiovauti. Nėra čia jokio malonaus sargo, jokio riteriško svetingumo, jau nekalbant apie kokius nors romantiškus nuotykius. Tai tik į muziejų perstatyta pilis. Rankraščius galima ir namuose paskaitinėti. Ir kol pirmojo jaunuolio entuziazmas auga, antrojo nuotaika prastėja. Pilis jam kelia nuobodulį, rankraščiai primena biblioteką, biblioteka asocijuojasi su universitetu, o universitetas – su studijomis ir gresiančiais egzaminais.
Ant pilies, kuri jam anksčiau atrodė tokia įdomi ir viliojanti, pamažu nusileidžia tamsus šydas. Objektas tampa negatyvus. „Argi nenuostabu, – sušunka intravertas, – kad mes visai atsitiktinai radome tokią nuostabią kolekciją?“ – „Man čia atrodo siaubingai nuobodu!“ – atkerta antrasis su neslepiamu nepasitenkinimu. Tuomet anas supyksta ir mintyse nusprendžia daugiau niekada nebekeliauti su ekstravertu:) Šis dėl to dar labiau suirzta ir pataliukais galvoja, kad visuomet manė savo bendrakelionį esant tik savimi besirūpinantį egoistą, dėl savanaudiškų interesų pasiryžusį atsisakyti puikaus pavasariško oro, kurio daug smagiau būtų mėgautis lauke.
Kas gi atsitiko? Abu keliavo drauge džiugioje simbiozėje, kol nepriėjo lemtingos pilies. Ten viską iš anksto apsvarstantis (prometėjiškas) intravertas tarė: „Galėtume ją iš vidaus apžiūrėti.“ Veiklus ir po laiko galvojantis (epimetėjiškas) ekstravertas atvėrė vartus. Čia tipas pasikeičia: intravertas, kuris iš pradžių spyrėsi eiti vidun, nebenori išeiti, o ekstravertas keikia tą akimirką, kai įžengė į pilį. Pirmąjį sužavi objektai, antrąjį – negatyvios mintys. Vos tik intravertas išvydo rankraščius, viskas apsivertė aukštyn kojom. Jo nedrąsumas išnyko, ir jis noriai leidosi užvaldomas objekto. Ekstravertas, priešingai, pajuto vis didėjantį pasipriešinimą objektui ir galiausiai pakliuvo savo paniurusio subjekto nelaisvėn. Pirmasis tapo ekstravertu, antrasis – intravertu. Tačiau intraverto ekstraversija yra kitokia nei ekstraverto ekstraversija, o ekstraverto introversija – kitokia nei intraverto introversija. Anksčiau, linksmos ir harmoningos kelionės metu, jie vienas kito netrikdė, nes abu elgėsi pagal savo natūralų polinkį. Jie jautė palankumą vienas kitam, nes jų nuostatos viena kitą papildė. Tačiau jos viena kitą papildė todėl, kad abiejų nuostatos visuomet atsižvelgdavo ir į draugą. Mes tai matome, pavyzdžiui, iš pokalbio prie vartų: abu nori įeiti į pilį. Intraverto abejonė dėl galimybės patekti vidun liečia ir bendrakelionį. Ekstraverto iniciatyva taip pat skirta ne jam vienam. Taigi vieno nuostata apima ir kitą. Paprastai taip būna visada, kai individas elgiasi pagal savo natūralią nuostatą, nes ši nuostata būna daugiau ar mažiau kolektyviai priderinta. Tai galioja ir intraverto nuostatai, nors ji visuomet remiasi subjektu. Ji paprasčiausiai iš subjekto nukreipta į objektą, o ekstraverto nuostata iš objekto nukreipta į subjektą.
Tačiau tą akimirką, kai intraverte objektas nusveria ir patraukia subjektą, jo nuostata praranda socialinį charakterį. Jis pamiršta savo draugą ir nebeįtraukia jo į savo nuostatą; jis visiškai panyra į objektą ir nepastebi, kaip baisiai jo bičiulis nuobodžiauja. Atitinkamai ir ekstravertas ima nebeatsižvelgti į kitą tuo momentu, kai jo lūkesčiai subliūkšta ir jis atsiduoda savo subjektyvioms mintims ir nuotaikoms.
Taigi šio nutikimo esmę galime suformuluoti taip: intraverte veikiant objektui pasireiškė menkavertė ekstraversija, o ekstraverte jo socialios nuostatos vietą užėmė menkavertė introversija. Taip mes grįžtame prie teiginio, kuriuo pradžioje rėmėmės: tai, kas vertinga vienam, kitam yra menkavertiška.
Ir teigiami, ir neigiami įvykiai gali sukelti menkavertę priešingą funkciją. taip atsitikus atsiranda įžeidumas. O įžeidumas yra menkavertiškumo simptomas. Taip padedamas psichologinis pagrindas kivirčui ir nesusipratimams – ne tik dviejų žmonių kivirčui, bet ir kivirčui su pačiu savimi. Menkavertės funkcijos esmė pasižymi autonomija; ji yra savarankiška, ji mus pagauna, pakeri ir apraizgo taip, kad mes liaujamės būti savo pačių šeimininkai ir aiškiai nebeskiriame savęs nuo kitų.
Ir vis dėlto charakterio formavimui būtina, kad mes leistume pasireikšti ir kitai pusei, t. y. menkavertei funkcijai, nes mes, tiesą sakant, negalime leisti, kad kiti visą laiką simbiotiškai pavaduotų vieną kurią nors mūsų asmenybės dalį, be to, akimirka, kurią mums prireiks tos kitos mūsų funkcijos, gali ateiti bet kuriuo metu ir užklupti mus nepasirengusius, kaip rodo minėtas pavyzdys. Pasekmės gali būti sunkios: ekstravertas taip praranda jam būdingą santykį su objektais, o intravertas – su savo subjektu. Antra vertus, svarbu ir tai, kad intraverto veiklos nestabdytų nuolatiniai svyravimai ir dvejonės, o ekstravertas atmintų ir save, kartu nepažeisdamas santykių su kitais.
Akivaizdu, kad ekstraversija ir introversija reiškia dvi viena kitai priešingas, natūralias nuostatas arba kryptingus judėjimus, kuriuos Goethe kadaise apibūdino kaip diastolę ir sistolę (sistolė – širdies raumens susitraukimas; diastolė – širdies raumens atsipalaidavimas po susitraukimo.)
Savo harmoninga seka jos turėtų realizuoti gyvenimo ritmą, tačiau tam, kad pasiektume šį ritmą, mums reikia aukščiausio gyvenimo meno. Arba reikėtų būti visiškai nesąmoningiems, kad prigimtinio įstatymo nevaržytų jokie sąmonės veiksmai, arba reikėtų būti daug sąmojingesniems, kad pajėgtume ir norėti priešingų judėjimų, ir juos realizuoti. Kadangi mes negalime vystytis atgaline kryptimi iki gyvuliško nesąmoningumo, mums belieka sunkesnis kelias į priekį, aukštesnio sąmoningumo link. Žinoma, toks sąmoningumas, kuris leistų laisvai ir savanoriškai išgyventi didžiuosius gyvenimp TAIp ir NE, yra tiesiog antžmogiškas idealas, tačiau vis dėlto ir mūsų tikslas. dabartinė mūsų dvasios sandara tokia, kad mes, ko gero, galime tik sąmoningai norėti TAIP ir bent jau iškęsti Ne. Jei tai sugebėtume, jau būtų daug pasiekta.

 
[Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Apie pasąmonės psichologiją. Santykiai tarp Aš ir pasąmonės. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 75, 81]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code