Siela

Nesu nei meno mylėtojas banalia šio žodžio prasme, nei tikintysis, įtikėjęs jo nepakeičiama misija. Tačiau manau, kad menas yra sielos veidrodis, jeigu visuotinio skepticizmo ir rekonstrukcijos laikais dar galima kalbėti apie sielą kokiu nors požiūriu. Kad ir kaip būtų, kažkas neapčiuopiama slypi mumyse, ir tas kažkas pajėgus pranešti apie save ir rodyti pačius įvairiausius ženklus. Iš nebūties išnyra surūdijęs veidrodis, atspindintis vaiduoklišką savasties mitologiją: laikysenas, povyzas, nuomones, manymus ir prasimanymus, sumišimus su dramatiškais išgyvenimais, jausmais arba ironija ir absurdu. O gal tai ne kas kita, o simboliai tiesos pavidalai arba Gilles Deleuze‘o aprašytos „klostės“ – skirtingi tos pačios draperijos vingiai? Tuomet menas pradeda sutapti su žmogaus, kaip gyvenimo scenos aktoriaus, potencialių gestų ir mimikos diapazonu. Tačiau reprezentacija niekada nebūna neutrali: ji visada į kažką kreipiasi. Ji kalba tam tikra kalba, kuriai suvokti reikalingas kriterijus arba unikalus atskaitos taškas. Tad pasakėčios išvada tokia: meninis monologas ar dialogas tarpsta potencijų begalybėje, tačiau šią metaforišką begalybę valdo riba. Kurioje vietoje ir kokius ribos ženklus statome, kokio aukščio kartelę iškeliame – tai priklauso nuo mūsų vidinio kosmoso ir skaidrių arba surūdijusių veidrodžių.

[Algis Uždavinys. Rūdijantys ir nerūdijantys veidrodžiai: A. Petrašiūnaitės tapybos paroda „Kauno lango“ galerijoje. Kultūros barai. 1999. Nr. 1. P. 29]