Mano gyvenimo kalba: filosofas Augustinas Dainys

Filosofija.info tęsia naująją rubriką – „Mano gyvenimo kalba“! Priminsime šio sumanymo idėją: autorius pristato savo pasaulėžiūrą, t. y. kalba laisvai pasirinkta, jam aktualia tema ir mano, kad Kitiems pravartu ją išgirsti.

„Gyvenimo kalba“ – tai, jokiais būdas, ne galutinis „testamentas“, nes gyvenimas tęsiasi ir kinta, bet apibendrinta šiam momentui autoriaus filosofinė refleksija ir patirtis.

Taigi, šiandien mums kalbės filosofas – Augustinas Dainys!

Pradžioje buvo vyksmas, o ne stabilumas. Stabilumas įsteigiamas užvaldant vyksmą. Spontaniškas vyksmas yra žaismė. Kad jaustųsi saugiai, žmogus nori nusavinti, kontroliuoti, užvaldyti vyksmą ir paversti jį stabilumu. Tai mėginama įgyvendinti savo proto vaizdinius projektuojant į pasaulį ir stengiantis, kad juos atitiktų pasaulio daiktų padėtys. Tai galima įgyvendinti tik valingai pasauliui primetant savo proto vaizdinius ir valios pastangomis juos užlaikant. Tačiau pats pasaulis tarpsta tarp stabilumo ir chaoso vyksme, todėl pasaulio prigimtis yra išsprūsti iš viską kontroliuoti siekiančių rankų, kuriančių stabilumą. Pasaulis nusimeta jam primetamus vaizdinius ir vyksta žaismėse. Tad, kai pasaulis išsprūsta iš rankų, viską kontroliuoti siekiantis žmogus lieka įbaugintas nepažinios ir nekontroliuojamos tikrovės. Todėl, užuot viską kontroliavus ir gyvenus baimingai, žmogui veikiau reikia atsiduoti pasauliui ir, juo pasitikint dalyvauti pasaulio žaismėse, kai žaidžiantis pasaulis žmogų neša. Tai toks pat jausmas, kurį patiria banglentininkas, skriejantis ant bangos keteros. Banglentininkas pasitiki pasauliu ir dalyvauja jo žaismėse, užuot jas malšinęs ir kontroliavęs. Tad iš žmogaus Visata reikalauja pasitikėti pasauliu, užuot jį kontroliavus.

Anglų kalboje žaismė įvardijama play. Šis žodis reiškia ir daugiau prasmių: tai žaidimas, vaidinimas, parašyta drama. Tad dalyvavimas Visatos žaismėse drauge yra vaidinimas kosminėje dramoje, kurios autorius yra Didysis Visatos Žaismininkas. Žvelgdami į ateitį, negalime tiksliai pasakyti, koks yra mūsų vaidmuo. Bet, atsigręžę atgal ir tyrinėdami savo gyvenimą, galime pastebėti tam tikrų dėsningumų, nurodančių į konkretų mūsų vaidmenį kosminėje dramoje. Tad jaunas žmogus, kuris turi mažai praeities ir daug ateities, tik miglotai nutuokia savo vaidmenį. Jam patarimas vienas – siekti dorybės ir gyventi kuo nuoširdesnį ir tikresnį gyvenimą. Tačiau galima pasakyti dar vieną dalyką: mes atliksime savo vaidmenį, kai būdami stengsimės spontaniškai dalyvauti čia ir dabar, įsismelksime į jį. Taip mums atsivers žaismės, ir mes spontaniškai, jų neslopindami, dalyvausime žaismėse. Tai pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų, kaip kosminių aktorių, reikalaujama.

Kaip galima užmegzti ryšį su Visata? Ji nėra daiktų sankaupa, bet daiktų galimybės sąlyga. Iš Visatos išnyra konkretūs daiktai. Kadangi Visata, kaip jau sakyta, nėra daiktų sankaupa, mes negalime į ją įsižiūrėti. Juo labiau kad žmogaus žiūros laukas visada ribotas. Į Visatą galime įsiklausyti, kaip Heideggeris pasakytų, mąstančiąja ausimi. Taip galime išgirsti tam tikrą kosminį gausmą ar muziką. Tai ir yra Visatos kalba, kuria ji prabyla į mus. Tad apibendrinant iš žmogaus reikalaujama atvirumo: spontaniško dalyvavimo Visatos žaismėse ir įsiklausymo į jos bylojimą. Tai svarbiausi dalykai, leidžiantys gyventi prasmingą ir pilnatvišką gyvenimą.

Idėjos autorė: Živilė Filmanavičiūtė, 2018.06.18

Fono iliustracija: Thomas Ashlock / Unsplash
Filosofo Augustino Dainio nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.