Kas yra karnavalas?

Socialinis filosofas Michail Bachtin (1895-1975) – kultinė Rusijoje figūra, atstovaujanti ankstyvąjį struktūralizmą, Vakaruose geriausiai žinomas dėl „karnavalo“ sąvokos, suformuluotos studijuojant Rablė (Francois Rabelais (1494-1553); prancūzų rašytojas kartais apibūdinamas kaip juokdarys ir filosofas).

[Priminsime, kad struktūralistinis judėjimas keičia žvilgsnį į visuomenę kaip į sistemą, kurioje tam tikri fenomenai sudaro „totalųjį socialinį faktą“, struktūriniu reiškinių prigimties priežasčių aiškinimu.]

Taigi, svarbiausias karnavalo aspektas yra juokas. Juokas, kuris nėra tik parodijuojamasis, ironiškas ar satyrinis. Karnavališkasis juokas neturi objekto. Karnavalo struktūros raktas – pats ambivalentiškumas. Karnavalo logika – tai ne teisybė ar melas. Karnavalo aktorius – kartu ir žiūrovas. Karnavalas – kai destrukcija leidžia atsirasti kūrybingumui, o mirtis prilygsta atgimimui. Karnavalas – ne oficialiai sankcionuotas įvykis; nėra jis ir atostogų metas kaip atitrūkimas nuo darbų ar kasdienybės. Karnavalas – ne iškilmės kaip kontrastas tarp turtingųjų ir vargšų; nefunkcionuoja pagal principą „duonos ir žaidimų“; neturi jokių utilitarinių motyvų ir nėra reginys, skirtas tik stebėjimui.

Tai kas gi yra karnavalas?

Karnavalas yra žmonės. Tai visuotinai išgyvenama linksmybė. Anapus karnavalo gyvenimo nėra. Karnavalo juokas nukreiptas ir prieš tuos, kurie juokiasi. Žmonės vienu metu juoko subjektai ir objektai. Šis juokas visuotinis, turintis filosofinį pagrindą ir apimantis tiek mirtį, tiek gyvenimą. Todėl karnavalo juokas yra viena iš esminių pasaulio tiesos formų.

Modernieji laikai sumenkino karnavalą iki žemųjų žanrų. Kita vertus, karnavalas ir apima tai, kas žema. Neatskiriama karnavališkosios patirties dalis – degradavimas, menkinimas ir kūnas su visomis jo funkcijomis, pradedant tuštinimusi, šlapinimusi, baigiant poravimusi. Kūnas – ne uždaras, bet atviras pasauliui. Kas žema – tas karnavale švęstina.

Ambivalentišką karnavalo logiką nušviečia klouno figūra, egzistuojanti ant ribos tarp meno ir gyvenimo, ir kaukės figūra, neslepianti, bet atskleidžianti. Juk kaukė visuomet – veidmainybės kaukė; akivaizdžiai iškreipianti ir aiškiai suprantama kaip bandanti slėpti ir keisti savo objektą, bet kartu ir atskleidžianti, žaisdama prieštaravimais. Kaukė – tai individualumo praradimas ir anonimiškumo galimybė. Kaukė niekuomet nėra rimta.

Apibendrininant: karnavalas kviečia kiekvieną įsitraukti į gyvenimo žaidimą kaukėtam, t. y. ambivalentiškai, su visa juoko dvasia. Taip karnavalas žmones paverčia svarbiausiu gyvenimo elementu. Žmonės, kaip bendrininkai, į karnavalą, kaip bendrininkavimą, ateina įkūnyti visuotinumo!

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 22-24)

Fono iliustracija iš Unsplash