Jacques‘as Derrida: dekonstrukcija

Derrida

J. Derrida koncepcija – filosofija, kaip rašymo būdas; aistra rašyti. Derrida – dekonstrukcijos išradėjas. Laiške japonui draugui Derrida aprašė, kaip gimė ši sąvoka. Pirmą kartą šį terminą jis pavartojo knygoje Apie gramatologiją. Jis bandė kuo tiksliau į prancūzų kalbą išversti Heideggerio vartojamus žodžius Destruktion ir Abbau. Destruction, jo manymu, artimesnis Nietzschei nei Heideggeriui, nes aiškiai teigia anihiliaciją (fizikos terminas, žymintis subatominės dalelės susidūrimą su ją atitinkančia antidalele ir jų virsmą kitomis dalelėmis arba dar kitaip – [lot. annihilatio — išnykimas], fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio, lauko kvantais; išmedžiagėjimas.) ir negatyvią redukciją (kitais žodžiais sakant – sudėtingo reiškinio suprastinimas; arba dar kitaip – sugriovimas, kritika). Žodis dekonstrukcija jam atėjo į galvą spontaniškai, o jo reikšmę jis pasitikslino žodyne. Pagal Littre žodyną: gramatikos terminas, žodžių ir sakinių suardymas. Dekonstrukcija taip pat gali reikšti mašinos išardymą į dalis ir konstrukcijos praradimą plačiąja prasme. Taip detaliai Derrida aprašo dekonstrukcijos sąvoką Laiške japonui draugui todėl, kad būtų lengviau išversti į japonų kalbą.
Tačiau į klausimą „Kas yra dekonstrukcija?“ Derrida siekė išvengti atsakymo. Atsakymas yra tai, kas ji nėra. Ji nėra nei analizė, nei kritika.
Pvz.: Derrida siūlo suprasti prasmę vienos Nietzsche‘s ranka rašytos frazės: „Aš pamiršau savo skėtį.“ Ką reiškia ši frazė? Kam ji skirta? Kodėl? Psichoanalitikas kalbėtų apie skėčio kaip simbolio prasmę. Juk galima sukurti daugybę šios frazės interpretacijų. Bet ar tai bus iš tiesų tai, ką Nietzshe norėjo pasakyti? Visada lieka galimybė, kad ši frazė apskritai nieko nereiškia ir neturi jokios prasmės. Jos paslaptis yra galimybė, kad ji apskritai gali neturėti jokios paslapties. Tas pats gali būti ir su tekstais, kai negalime sugauti prasmės. Jie sukurti pagal taisykles, žinomas tik autoriui.
Taip Derrida parodo, kad realybė, kaip ir gyvenimas, moralė, yra kur kas sudėtingesnė ir neįmanoma jos įsprausti į sąvokas. Moralės hierarchiškai įsprausti į kalbą taip pat neįmanoma. Jis žodį „privalau“ keičia žodžiu „galbūt“.
Dekonstrukcija – tai tekstų nagrinėjimas, skaitymas ir interpretavimas; Kai tekstas neturi centro, vienos prasmės. Skaidymas. Dekonstruoti literatūros tekstą, tai reiškia kreipti dėmesį į marginalijas (pastabos knygos paraštėje), į stilių, į detalias. Pats Derrida apibūdindamas dekonstrukciją vengia žodžio „yra“. Jis linkęs kalbėti apie tai, kas ji „nėra“.
Dekonstrukcija galynėjasi su logocentrizmu (logocentrizmas yra kilęs iš kalbos ir manymo, kad kalba gali parodyti tiesioginę esmę). Todėl etinių problemų galėtų čia ir neiškilti.
Pasak jo, klasikinės moralės sąvokos, kaip ir klasikinės metafizikos sąvokos, taip pat gali būti dekonstruotos. Jis siekė parodyti, koks sudėtingas neapibrėžtumo laukas susikuria aplink kiekvieną įprastą moralės kategoriją. Naujasis dekonstrukcijos moralizmas prisiima atsakomybę už šį neapibrėžtumą. Vietoj apibrėžtos principų ir imperatyvų etikos Derrida pasiūlė neapsisprendimo ir neišsemiamų galimybių etiką. „Taip privalėtų būti“ pakeičiama „galbūt“.
Derrida neigė moralės sutapatinimą su pareiga kaip ritualu. Jis meta iššūkį Kantui – ar moralu ir atsakinga veikti pagal moralės dėsnius tik dėl pareigos ir atsakomybės jausmo turėjimo? Pasak jo, kantiškoji pagarba moralės dėsniui yra paradoksali. Kanto etikoje, pasak Derridos, svarbiausia aukojimas. Tokiu būdu, ši etika lieka atvira, neišsprendžiama ir prieštaringa. Derrida klausia, gal gali egzistuoti privalėjimas neveikti pagal privalėjimą nei iš pareigos, kaip sakytų Kantas, nei iš pareigos polinkio. Juk nedraugiška atsakyti draugui vien iš pareigos. Draugystė ar mandagumas tokiu būdu praranda savo vertę. Nemandagu būti paprasčiausiai mandagiam, būti mandagiam iš mandagumo.
Ar dekonstrukcinė etika – klasikinių etikos principų paneigimo etika? Derrida to neteigė. Nereikia daryti išvados, jog pasiekti draugystės ar mandagumo negalima kaip nors kitaip, o tik sulaužant visas taisykles ir veikiant priešingai bet kokiai pareigai: Antitaisyklė taip pat yra taisyklė.
Dekonstrukcinė etika – neapsisprendimo etika. Neapsisprendimas atsiranda suvokiant, kad negalima vienareikšmiškai atsakyti, kas yra pareiga ir atsakomybė. Kaip nėra „moters pačios savaime“, „nėra Nietzsche‘s teksto prasmės“, taip nėra ir „pareigos pačios savaime“ ar „atsakomybės pačios savaime“. Tačiau tai, kad nėra apibrėžtų atsakymų, nesąlygoja diskurso apie juos prasmingumo. Moralės fenomenas – daugiaprasmis, neįmanoma jo aprėpti nė viena užbaigta sąvoka, principu ar imperatyvu.
Habermasas knygoje „Modernybės filosofinis diskursas“ sako: “Derrida ypač knieti pastatyti ant galvos jau Aristotelio kanonizuotą logikos prioritetą prieš retoriką“. Derrida nesutinka su Habermaso išvada, kad jis redukavo filosofiją į literatūrą.
Vaikystės „ne-priklausymo“ trauma. Derrida buvo išvarytas iš mokyklos, nes buvo žydas. Ne-priklausymo jausmas neleido jam taip pat priklausyti ir žydų bendruomenei. Jis nekentė žydų mokyklos. O dabar Habermasas nori jį vėl išvaryti, tik šį kartą išvaryti į literatūrą. Jis nori likti filosofu, bet kartu neišduoti ir literatūros. Jis sako, kad filosofijos redukcija yra neįmanoma į literatūrą, nes jos viena nuo kitos iš esmės nesiskiria. Tik literatūros argumentai skiriasi nuo filosofijos argumentų. Literatūra argumentuoja kitokiais būdais. Derrida visuomet literatūroje domino tai, kas yra iš esmės autobiografiška. Parašo kaip autorystės sąvoka Derrida yra labai svarbi. Parašas kaip autorystė, kas išlieka, kas yra absoliučiai neišverčiama. Parašas tai, ką galima pakartoti skirtinguose kontekstuose. Parašas nenurodo į autoriaus teises ar nuosavybę, jis nurodo į tą, kuris pasirašo.
Neapsisprendimo etika ir paslaptis. Esė Aistros Derrida rašė: „Čia yra kažkokia paslaptis.“ Nei filosofija, nei moralė, nei religija nedisponuoja šia paslaptimi. Ši paslaptis nėra nei techninė, nei meninė žinija, ji nėra nekomunikabilus, neperduodamas, neišdėstomas meistriškumas. Ji nėra pasąmoningas vaizdinys, kuri galėtų iššifruoti moralistas ar psichoanalitikas. Ji – nei fenomeniška, nei noumeniška (noumenas (gr. noumenon – tai, kas suvokiama); Kanto filosofijoje noumenas – daikto paties savaime sinonimas. Noumenas – fenomeno priešybė). Ji nėra mistinė, ji nepriklauso tiesai. Ji tiesiog peržengia žaidimo „paslėptis / atvertis“, „naktis / diena“, „užmiršimas / prisiminimas“, „žemė /dangus“ ir t.t. ribas.
Paslaptis svetima žodžiams. Įmanoma meluoti, simuliuoti paslaptį. Paslaptis neleidžia savęs nugalėti. Paslaptis – tai, kas neatsako.
Dekonstrukcija – siekimas pasaulį suprasti kitaip, kvestionuojant įprastus sąvokų bei mąstymo šablonus. Tai naujai atsiverianti žmonių tarpusavio santykių supratimo perspektyva.
Paslaptis nepriklauso tiesos sričiai. Ji yra svetima žodžiams. Paslaptis – tai, kas neatsako. Paslaptis jam turi kai ką bendro ir su ne-priklausymo jausmu.
Derridos nuomone jo kalba nėra poetinė, ji yra tiesiog autobiografinė: peržengianti ir literatūrą, ir filosofiją. Autobiografiškumas – paslapties vieta. Derridai absoliuti ir besąlyginė paslaptis yra mirtis, bet kita vertus, mirtis nurodo ir į gyvenimą kaip paslaptį.
Ferrari siūlo Derridai kriterijų – skirtingą santykį su kalba. Jei tekstas, pasak jo, gali būti išverstas į kitą kalbą, nieko jame neprarandant – jis yra filosofinis. O literatūros tekstas turi vidinį, originalų ryšį su gimtąja kalba. Kažkas jame priešinasi vertimui. Derrida nesipriešina, bet sako, kad filosofai kalba ir mąsto taip pat savo gimtąja kalba kaip ir rašytojai. Pasak Derridos, kiekvieną tekstą galima perskaityti arba „transcendentiniu“, arba „netranscendentiniu“ būdu.
Habermasas: Derrida – neonyčininkas? Habermasas Derrida priskyrė neonyčininkams.
Habermasas priekaištavo Derrida, kad jis, dekonstruodamas tekstą, neindentifikuoja slaptų prielaidų ar implikacijų, kas paprastai daroma, kai nauja karta pervertina ankstesnės kartos darbus. Derrida vietoje to – kritikavo stilių. Jis kalba apie universalų tekstą. Filosofinis tekstas nesiskiria nuo literatūrinio, išnyksta žanrų skirtumai.
Pagrindinis Habermaso priekaištas Derridai, kad jis sulygina dvi lingvistines kalbos funkcijas. Poetinė kalbos funkcija atskleidžia pasaulį. Kita kalbos funkcija skirta problemoms, iškylančioms kasdienybėje, spręsti. Tačiau Derrida pasilieka prie vienos – pasaulį atskleidžiančios kalbos funkcijos. Pasak Habermaso, menas ir literatūra – viena kryptis, mokslas, moralė bei teisė – kita. Derrida norėdamas filosofiją prilyginti literatūrai ir kritikai sulygina dvi šias kalbos funkcijas.
Bet ar literatūros kritika ir filosofija nepanašios? Pasak Habermaso – visuose tekstuose galima rasti tam tikrų metafarų, bet tik tiek.
Norrisas: Derrida – neokantininkas? Gasche knygoje Veidrodžio alavinė amalgama Derrida interpretavo kaip griežtą trascendentalinį mąstytoją. Gasche filosofams priskyrė tuos mąstytojus, kurie tęsė dialogą su ankstesniais filosofais ir kurie svarstė tiesos, pažinimo, reprezentacijos problemas.
Norrisas taip pat polemizavo su Habermaso kritika Derrida atžvilgiu. Pagrindinis jo kontrargumentas – reikia diferencijuoti (skirstyti į dalis) Derrida darbus. Derrida darbą apie Apokaliptinį toną filosofijoje vertino kaip kantiškosios polemikos su tais, kurie atmeta racionalaus proto pasiekimus ir remiasi vien intuicija, tradicijos tąsa. Norriso manymu, Habermasas nepastebi, kad tas pats tekstas gali turėti ir literatūrinę vertę ir filosofinį įtikinamumą. Norrisas kaltino Habermasą nesugebėjimu išeiti iš kantiškosios tradicijos, kuri proto savybes skirsto į tris skirtingas grupes: teorinio supratimo, praktinio proto ir estetinio sprendimo. Norrisas bando įrodyti Derrida teisę būti tikru filosofu, o ne literatu, įrodinėdamas Derrida minties artimumą Kanto filosofinei kritikai. Derrida dekonstrukcijos pagalba siekė parodyti, kad neįmanoma nubrėžti griežtos linijos tarp realybės ir atspindžio. Tuo remdamasis Norrisas lygina Derrida su Kantu – daiktai egzistuoja taip, kaip jie yra, nesvarbu, koks būtų mūsų suvokimas ar požiūris. Derrida kaip ir Kantas neneigė, kad egzistuoja išorinis pasaulis. Skirtingai nei Kantas Derrida ne kritikuoja sąvokas, o uoliai skaito tekstus, įtraukia sąvokas į vis naujus kontekstus. Norrisas pripažįsta, kad būtų klaidinga Derrida interpretuoti tik kaip Kanto koncepcinės kritikos tęsėją, pernelyg daug jo paties tekstų tam „priešintųsi“. Bet analogiją su Kantu vis gi rasti galima.
Rorty: Derrida – nominalistas? Rorty manymu, filosofija yra arba terminas tam tikram rašytojų sąrašui (pvz.: Platonui, Aristoteliui, Kantui, Hegeliui, Heideggeriui) įvardyti, nustatant, ką jie turi bendra, arba akademinės katedros pavadinimas. Jo manymu, filosofija turi būti argumentatyvi. Rorty primena, kad Derrida filosofijos samprata susiklostė Wittgensteino nominalistinio projekto kontekste. Nominalistai galvoja, pažymi Rorty, kad galimybių riba plečiasi, kai kas nors išranda naują žodyną, tokiu būdu atveria naujus galimus pasaulius. Rorty taip pat remiasi Derrida tekstų įvairumo faktu. Nominalistinėje tekstų įvairumo perspektyvoje Rorty vertino Derridos vienus tekstus kaip teisingesnius nei kitus.
Derrida – antimetafizikas. Jis nesikerta su Kantu. Dekonstrukcija nėra kritika įprasta ar kantiškąja prasme. Prie dekonstrukcijos Derrida priartėjo vis dėlto studijuodamas ne Kantą, o Heideggerį ir Nietzsche‘ę.

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code