Derrida ir Dievo katarsis

akis

Pagal vieną senovės egiptiečių legendą, pasaulio viešpačiui nuo pat pasaulio pradžios dėl nežinomos priežasties buvo atimta akis. Jis įpareigojo Šu ir Tefnut jam ją atnešti. Šiedu taip ilgai negrįžio, kad Ra buvo priverstas į neištikimos akies vietą įstatyti kitą. Kai Šu ir Tefnut pagaliau atnešė akį, šioji baisiai supyko matydama, kad jos vieta užimta. Idant numalšintų akies pyktį, Ra ją pavertė gyvate ir užsidėjo ant kaktos kaip savo galios simbolį; be to, įpareigojo ją ginti jį nuo priešų.
[Jacques Vandiier, La religion egyptienne: PUF, p. 39-40]

Pirmumo klausimas

Derrida teiginys, kad raštas yra pirminis, kad visa ko pradžia yra raštas, dar kitaip vadinamas – archiraštas būtų gal ir ne visai tikslus, jei mes spręstume pirmumo klausimą „Kas pirma? Višta ar kiaušinis?“. Atlikdamas rašto, logocentrinės metafizikos dekonstrukciją Jacques Derrrida operuoja terminais skrtis (difference), skirsmas (differance), archipėdsakas, pirminis pėdsakas.

Skirsmas apibrėžiamas kaip bet kokios skirties „kilmė“, „šaltinis“, kaip archirašto galimybė, visa ko pradžia. Skirties pasirodymas ir funkcionavimas suponuoja pirmapardę sintezę, iki kurios nėra jokios absoliučios paprastybės, rašo Derrida (Derrida, 86 psl.). Pėdsako sąvoka „ankstesnė“ už bet kokį „psichinį įspaudą“, už betkokią juslinę, psichofiziologinę patirtį. Pėdsakas yra absoliuti prasmės kilmė. Pėdsako esaties-nesaties žaisme glūdi raidės ir dvasios, kūno ir sielos problemos ir visos problemos apskritai. Pėdsako audinys įgalina erdvės ir laiko skirtį artkuliuotis, pasirodyti kaip tokiai patirties vienovėje. Taigi, „pirmapradė“, „natūrali“ kalba pati visada buvo raštas, archiraštas reziumuoja Derrida.

Tačiau, jei gerai pagalvotume, juk tą pėdsaką kažkas turi palikti, jei teigiama, kad kažkas paliko po savęs tuštumą, tai sykiu, tuo numanoma, kad prieš atsirandant tušumai, skirsmui, buvo užpildymas.

Jei atkreiptume dėmesį į Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari „Tūkstantis plokštikalnių“, 10 skyriuje permąstomas Spinozos substancines formas, kurias daug kas kritikavo, bet, kaip mano autoaiai, kurios visai padeda priartėti prie elementų, kurie jau negali būti į nieką redukuoti, kurie nebeturi nei formos, nei funkcijų ir, paradoksalia prasme, yra savotiškai abstraktūs, sykiu būdami ir visiškai realūs.

Vienitelis dalykas, kas juos skiria, tai judėjimas arba ramybė, lėtumas ar greitis. Tad, priklausomai nuo vieno ar kito jų greičio, tie elementai įgyja vienokį ar kitokį individualumą. Tokiu būdu gauname daugį, begalybę ne beribio dalelių skaičiaus dėka, o nesuskaičiuojamų kompozicinių variacijų dėka. Tokia judesio ir ramybės dichotomija visai derėtų su Derrida pėdsako sąvoka. Tokiu atveju galėtume teigti, kad pirminis yra ne raštas, bet visgi substancinės formos. Kita vertus, galimą klausimą plėtoti ir toliau, o kas gi tas daleles judina? Taip grįžtume prie pirminio judintojo idėjos, o gal prie pirmo impulso, didžiojo sprogimo, OM?

Kita vertus, gal būt tolesnis tyrimas, t. y. už rašto, ir nėra įmanomas, nes, kaip pastebi Derrida, jokia tolimesnė refleksija negali būti išpildyta ten kur susiduriame su baltais tarpais, tuštuma, tiesiog tuščia erdve (Derrida, 94 psl.)

Ženklo sąvoka

Tradiciškai ženklo sąvoka visada numato signifikato ir signifikanto [žymimojo ir žyminčiojo] perskyrą (Derrida, 23 psl.). Ta perskyra galiausiai užmirštama, lieka tik pats ženklas, suvokiamas kaip savaime prasmingas, užmirštama, kad tai tėra nuoroda, ir tada sutartiniai simboliai įspausti chemikalais smulkiai sutrintoje medienoje vertinamai labiau už saulę, orą, kalnus ir dvarus. Galima teigti, jog įvyksta slinktis, nuo esmo link niekio, pasitelkiant Šliogerio terminiją.

Derrida demaskuoja šį paklydimą ir grąžina mus vėl prie ištakų. Iš esmės jis siūlo sudeginti visa popierinę Vakarų metafiziką, tai atsisukimas į Nyčės amžinojo sugįžimo mitą, tai Rilkės pasiūlymas ieškoti Dievo nukreipus žvilgsnį į žemę:

„Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas. Dievas, kuris nuo mūsų pabėgo į dangų, grįš pas mus iš žemės. Ir ką gali žinoti, gal kaip tik jūs kada nors atkasite vartus… „
(Rilke, Rainer Maria. Pasakojimai apie gerąjį Dievą. Vilnius: Ardor. 2000, 68p.)

Taip ir mūsų dar jaunas anapilin išėjęs poetas dainavo: „Mano Dievas žolėj. Mano žiogas ore…“

Nors, kaip minėta, pėdsako žaismas „ankstesnis“ už bet kokį „psichinį įspaudą“, už betkokią juslinę, psichofiziologinę patirtį, jis be jokios abejonės joje aptinkamas, joje pasireiškia, atsispindi. Heideggeris fenomenologiškai nagrinėdamas ryšio tarp čia-būties ir esinio pagrindą antrandą laisvę. Tiesos esmė yra laisvėje. Heidegerio laisvė – tai galimybių pasireikši daiktui, esiniui, jį stebibčiam, matrica, iš esmės, tai tas pats archirašto laukas, pėdsako žaismas įspaudu pasireiškiantis ir juslinėje patirtyje. Tai kažkuo primena QR kodą – brūkšninio kodo pakaitalą, juodais taškais baltame fone išmargintą stačiakampį, skirtą įvairiai informacijai perteikti apie prekes, paslaugas ir etc. [Žiūr.: Šidlauskas, E., (2014) „Heidegerio tiesa ir skaitmeniniai prekių kodai“]

Dievo mirtis

Kaip pastebi Derrida, pėdsako esaties-nesaties žaisme glūdi raidės, dvasios, kūno ir visos kitos problemos ar klausimai. Visi dualizmai, visos sielos ar dvasios nemirtingumo teorijos yra pėdsako užmaršties – jo neigimo judesys. Amžinas Dievas, tai idėja apie būtį be skirsmo. Kitaip tariant, tai milžiniška, be ribų ir judėjimo monolitinė pauzė, nusitęsianti laike ir erdvėje. Užsikirtęs procesas ar užsikirtęs mąstymas, jei norite.

Vienintelė pozityvi begalybė, Derrida nuomone, yra pėdsako sublimacija, t. y. augimas, naujų saitų kūrimas, visai kaip Deleuze’o kristalas, savotiškas būties perlų sintezavimas. Berods, jog panašiai ir rašoma Evangelijose, kas saugos savo gyvastį – mirs, kas ją paaukos – gyvens. Sykiu, tai pilnai išpildo ir Dao paradokslaiai inversinę veiklos pasaulyje filosofiją, ta prasme, kad minkštas nugali kietą ir t.t. Kitaip tariant, tai ta pati cikliškumo idėja.

Erdvės ir laiko klausimas

Rašydamas apie transcendentaliąją estetiką I. Kantas išskiria du grynuosius stebinius – erdvę ir laiką. Deja, nesu gilus šio mąstytojo veikalų žinovas ir dabar negaliu pasakyti ar suteikiama pirmanybė kuriam nors iš šių stebinių (Kantas, I. 67-94 psl.).

Derrida savo veikale rašo, jog erdvės ir laiko patirties kilmė yra skirties raštas, pėdsako audinys – kuris įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis, pasirodyti patirties vienovėje. Kitaip tariant, Derrida tekste taip pat jokios pirmenybės nepavyko aptikti, ir net gi priešingai, panašu, jog šie grynieji stebinai traktuojami kaip lygūs: „Suerdvinimas … šis žodis nusako erdvės ir laiko artikuliaciją, laiko tapimą erdvišku ir erdvės tapimą laikiška …“.

2014 metų gruodžio mėnesį Vilniuje viešėjęs filosofijos mokslų daktaras A. Pšybislavskis, savo paskaitoje apie budistinę sąmoningumo meditaciją pateikė pavyzdį:

„Paprastai esame linkę sutelkti dėmesį ties objektais esančiais erdvėje, o pati erdvė mums yra tarsi nevertinga tušuma, apie kurią nemąstome, nes ji nėra tokia įspūdinga ar įdomi. Bet pamėginkime patikrinti, kas svarbiau, erdvė ar objektai erdvėje. Tai labai paprasta. Pamėginkime įsivaizduoti erdę, pavyzdžiui, be rašiklio. Ar galime? Taip, tai paprasta. Erdvė puikiai apsieina be rašiklio. O dabar pamėginkite įsivazduoti tą rašiklį be erdvės, be mums įprastų trijų matmenų, be ilgio arba be pločio ir t.t.“ [A. Pšybislavskis, kažkur nuo 8-os min.]

Tibeto budizmo filosofijoje visi fenomenai aiškinami remiantis penkių elemntų teorija. Tie elementai yra žemė, vanduo, ugnis, oras ir erdvė. Erdvė apibūdinama kaip pats svarbiausias ir visus kitus valdantis elementas. Šią budistinės teorijos schemą galime redukuoti ir į kantiškąją: erdvę palikdami kaip erdvę, o likusius keturis elementus traktuodami kaip skirtingo intesyvumo judėjimą, kitaip sakant, kaip įvairialypį laiką. Erdvė, jos tankis ar kažkokie kiti parametrai struktūruoja laiką, tai akivaizdu, kad ir iš tų Spinozos pirminių dalelių. Kuo jos smulkesnės, tuo įmanomas ir mažesnis krustelėjimas, t. y. mažesnis laiko vienetas. Juk akivaizdu, jog dideli objektai erdvėje juda lėčiau nei mažyčiai. Smulkumas, hipotetiškai, gali lemti laiko sodrumą, didesnį potencialių kombinacijų kiekį, subtilesnes struktūras.

Kaip ten be būtų, grįžtant prie Derrida teksto, aiškėja tam tikros klaidos. Pamatiniu pasyvumu jis vadiną laiką (91 psl.), čia siūlyčiau apversti ir juo laikyti erdvę.

Subjektyvuota erdvė, erdviškumas žmoguje pasireiškia kaip sąmonė. Ji yra psichinių fenomenų pagrindas. Iš čia plaukia ir Derrida teiginio, kad „… suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas nesančiu ir jo tapimas nesąmoningu“ kritika. Sakyčiau, jog veikiau yra visiškai priešingai, suerdvinimas, mąstymo pauzė, tarsi dėmesingumo meditacija (mindfulness), didina sąmoningumą ir subjekto esmą. Juk akivaizdu, kad esant daug minčių ir mažai pauzių subjektas nebespėja reflektuoti ir tarsi ištirpsta. Perkrovus juslinius registrus subjektas tarsi paskęsta, išnyksta, būtent tuo ir pagrįstos tam tikros įtaigos, sąmonės manipuliacinės technikos, o geriausias būdas su jomis kovoti – yra to srauto nutraukimas, išjungiant imtuvą, sustabdymas, pauzė, erdvės intarpas, pertraukiant pašnekovą ar panašiai.

Reprezentacijos klausimas

Mano supratimu, reprezentacija varijuoja dviejų polių dimensijoje, t. y. tarp autentiškumo ir suvidurkinimo, abstrakcijos. Autentiška reprezentacija yra tai, ką vadintume tiesiogine patirtimi, kai daiktas ar reiškinys kalba pats už save. Suvidurkinta, t. y. abstrahuota, apibendrinta patirtis atstovauja tam tikrus dėsningumus patirtyje. Ir kuo ji labiau nutolusi nuo patirties, tuo blankesnis autentiškumo pėdsakas. Suprantama, kad praverčia tiek betarpiška patirtis, tiek abstrakcija, svarbiausia išlaikyti suvokimą, kad statistika yra įtaigus būdas meluoti, bet sykiu tai tiesiog bendresnis vaizdas, tarsi iš paukščio skrydžio, kai unkalios detalės ištirpsta, tačiau atsiveria Naskos piešiniai. Derrida meistriškai atskleidžia klastotę, suvidurkintos bendrybės pinigo pakišimą vietoj tikro, autentiško, tačiau jei kiekvieną vadiname tikrais vardais, jokios apgaulės nebelieka.

Kad ir kiek netobula, nutolusi nuo archirašto kalba, ji turi galią spręsti realias problemas. Ir sperndžia ji tik todėl, kad nepaisant viso savo logocentrizmo ir kitokių neigiamų priemaišų, išlaiko savyję ir dalį autentiškumo, tarsi alkoholis, net jei jo tik 10% jis sėkmingai sukelia intoksikacijos procese gėrovo laukiamą apkvaišimimo būseną.

Katarsis

Pamėginkite nieko nevalgyti dieną, savaitę, gal net mėnesį ir po to paragaukite maisto, atsikąskite obuolio ar kokio kito savo mėgiamo produkto. Nesunku nuspėti, jog skonis prilygs Olimpo dievų vaišėms.

Atskleisdamas ir kritikuodamas logocentrizmą Derridą parodo barbarišką žmogaus būdą, primityvų laukinį įsistatčiusį geltoną metalą vietoj dantų ir besišildantį prie knygomis kūrenamo laužo. Pseudotransendencijos chaosas suskaldo darną, kuria makabriškus baubus, bjauriausias pragaro išperas – civilizaciją. Tačiau prisiminkime šio teksto pradžioje pacituotą egiptiečių mitą. Dievas pameta akį. Jis nebežino ką daro. Klaidžioja tamsoje. Štai pirmins trūkis, impulsas, neolito laikotarpio begalvė pilvota žemės dėvė, derlinga materija, chaosas, kūrybinė medžiga, fenomenologinis suskliaudimas, atminties trūkis, savęs užmarštis, mirtis vardan gyvybės – švarus lapas.

Tai tarsi pametęs nuo savo pilies raktus karalius, pametęs visas identifikacijos galimybes milijardierius virtęs valkata. Ir štai, vieną dieną, jis suranda akį. Surnada savo princesę ir darna atstatoma. Atstatoma suvokimo vienovė, egzistencinis alkis pamaitinamas. Benamis kvailelis vėl Dievo soste. Pradų sintezės pasekmė – fantastiškas išlydis, katarsis, galia, kurią ir simbolizuoja į gyvatę pavirstanti virš Dievo galvos akis.

P. S.

Tiek K. G. Jungas, tiek, tarkime, garsus mitų tyrinėtojas Džozefas Kempbelas (Joseph Campbell), religinius vaizdinius, mitologines istorijas traktavo kaip žmogaus psichės, individuacijos procesų išorinę projekciją.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Šaltiniai:
1. Derrida, J. (2006). Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, (9-101 psl.)
2. Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari „Tūkstantis plokštikalnių“, 10 skyrius
3. Habil. dr. A. Pšybislavskio (2014.12.10) paskaita Vilniuje „Budistinė sąmoningumo ir meditacijos samprata“. Internete>>.
4. Kantas, I. (2013). Grynojo proto kritika.
5. Šidlauskas, E., (2014) „Heidegerio tiesa ir skaitmeniniai prekių kodai“.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code