Pagrįsta hipotezė

/…/ Mes matome daiktų estetinę vienovę, labai panašią į teleologinę vienovę. Daiktai pasakoja tam tikrą istoriją. Jų dalys susijusios taip, kad būtų pasiekta kulminacija. Jie veiksmingai pasitarnauja vienas kitam. Retrospektyviai žvelgdami, mes nematome jokio apibrėžto tikslo, kuris tvarkytų įvykių seką, bet įvykiai išsidėsto kaip dramoje: yra užuomazga, veiksmo plėtojimas ir atomazga. Tiesą sakant, visos istorijos turi pabaigą, todėl ir šiuo atveju tinkamesnis daugio požiūris. Pasaulyje pilna paskirų, greta besiplėtojančių istorijų, kurios prasideda ir baigiasi skirtingu laiku. Kai kur jos susikerta ir susipina, bet mūsų protas nepajėgia sujungti jų į vieną visumą. Jei imčiau sekti jūsų gyvenimo istoriją, turėčiau laikinai atitraukti dėmesį nuo savosios. Net rašantis dvynių biografijas turėtų jas pateikti skaitytojui vieną po kitos.

Vadinasi, tas, kuris sako, kad visas pasaulis pasakoja mums vieną istoriją, teigia kitą iš tų monistinių dogmų, kuriomis žmogus tiki savo rizika. Lengva pasaulio istoriją traktuoti pliuralistiškai ir įsivaizduoti ją kaip virvę, kurios kiekvienas siūlelis pasakoja savo atskirą istoriją; kur kas sunkiau kiekvieną šios virvės skersinį pjūvį suvokti kaip absoliučiai atskirą faktą ir visas išilgines jos gijas įsivaizduoti kaip vieną būtybę, gyvenančią nedalijamą gyvenimą. Imkime analogiją iš embriologijos srities, kuri mums padės tai suvokti. Tyrinėtojas per mikroskopą padaro šimtus tam tikro embriono plokštuminių skersinių pjūvių, o paskui mintimis juos sujungia į vieną vientisą kūną. Bet didžiojo pasaulio sudedamosios dalys, jį sudarančios būtybės, kaip ir virvės siūleliai, atrodo atskirtos viena nuo kitos skersine kryptimi ir susijusios tik išilgine kryptimi. Šia kryptimi jos yra daugis. Net embriologas, stebėdamas tyrinėjamo objekto vystimąsi, turi iš eilės nagrinėti kiekvieno atskiro organo raidą. Taigi absoliuti estetinė vienovė irgi yra grynai abstraktus idealas. pasaulis atrodo labiau panašus į epą negu į dramą.

Taigi mes matome, kaip įvairios sistemos, rūšys ir dramos suvienija pasaulį. Kad visais šiais atvejais jungties yra daugiau negu atrodo, be abejo, yra tiesa. Kad čia gali būti vienas aukščiausias tikslas, sistema, rūšis ir istorija, yra pagrįsta hipotezė. Aš tik sakau, kad būtų per drąsu teigti tai dogmatiškai neturint geresnių įrodymų.

[V. Džeimsas. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 1995. P. 157-159]